Nepakančios Lietuvos idėja

Idėja Lietuvai, iš pirmo žvilgsnio nepopuliari, galėtų būti ir nepakantumas. Neskubėkit kaltinti patyčių ar kokios keiksmų kultūros skatinimu. Dėl pastarosios leksikos premiją vis tiek nusinešė poetinis ruduo, sekmadienio skaitymuose rusiškomis eilėmis su lytiniais organais, visomis jiems tinkamomis angomis bei būdais pasinaudoti įvairiai, bet labiausiai – žodžio iš eilių neišmesi – dulkinant (ir čia švelniausias vertimas tam dalykui nusakyti) šių dienų Rusiją.

Užtat šių dienų Rusijos veikėjai, atsiprašau dar kartą už pasakymą, dulkina Lietuvą. Tokie, apie kuriuos necenzūrine šneka kuria emigracijoje gyvenantys rusai, gauna leidimus gyventi Lietuvoje, nepaisant to, kad priklauso artimai Rusijos žmones melžiančių Kremliaus draugų aplinkai, dirba jiems ir iš to perka įmones ir kitą turtą Lietuvoje. Lietuvos tarnybos – nuo Vidaus reikalų ministerijos iki Saugumo, jau nekalbant apie Migracijos departamentą – sako: „Bet jei žmogaus nėra jokiame sąraše, tai, kad jis ką nors pažįsta arba kam nors dirba, nebūtinai yra blogai.“ Pasak vidaus reikalų ministro, iš kur kokiam nors valdininkui reikėtų sužinoti, kad tiltas į Rusijos okupuotą Krymą „yra blogai“, jei jam instrukcijoje tas neparašyta.

„Google“ paieškos sistema internete atsirado 1998 metais, tik metais vėliau, nei gimė Rūta Meilutytė, bet Lietuvos valdininkai ir politikai iki šiol neišmoko ja naudotis. Tikrai ne visi. 74 proc. pasaulio mokinių negali naudotis internetu, bet „Google“ skiria 50 mln. dolerių per metus jiems padėti mokytis. Jeigu kas nors vykusiai surašytų paraišką, kad sparčiojo interneto lyderėje, taigi, Lietuvoje, žmonės su „Google“ atranda tai, ko nėra (pavyzdžiui, sraigtasparnių aikštelę – rado Seimo Sveikatos reikalų komitetas), arba nemoka rasti to, ką kiti žino ir be „Google“ (kanabinoidų poveikio tyrimai – neranda tas pats Seimas ir tas pats komitetas), „Google“ galbūt rastų pinigų projektui „Lietuvos google-raštingumas“. Kad ir koks projektui skirtas vadybininkas būtų užsispyręs, vis tiek palūžtų ties iliustruotais priedais apie baltarusių disidentų išdavimą A. Lukašenkai (išdavė Teisingumo ministerija su ministru Remigijumi Šimašiumi) ir svetingai priimtus V. Putino bankininkus (priėmė Migracijos departamentas, įskaitant priėmimą tais laikais, kai vidaus reikalų ministras buvo departamentą uždaryti dabar norintis Saulius Skvernelis).

Čia vis prie tos idėjos Lietuvai. Jeigu politikai ir valdininkai galvoti neišmoks be instrukcijų, kuriose parašyta „mąstyti mažiausiai iki be penkiolikos vidudienis“, tuomet reikėtų imtis nulinio pakantumo nekompetencijai su kvailumu ten, kur valstybė moka pinigus už protą ir išmanymą. Ir tai nėra patyčios. Pakantumas kvailybei ir nekompetencija yra patyčios. Iš mūsų ir visos valstybės.

Dabar grįžkime prie eilėraščio. Geras jis ar gali ką nors įžeisti, Lietuvoje pradeda spręsti ne tie, kurie norėtų ploti arba nušvilpti. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri žino, kada reklama ar kita kūryba žeidžia kokias nors visuomenės grupes ir dėl to turi pelnyti baudą. Saugodama visų tikinčiųjų jausmus, ji taip įvertino nesvarbu kokios meninės vertės reklamą ir savo sprendimu vienai užkandinei – pastebėkim, kad su visa jos žeidžiančia atributika, – padarė tokią nacionalinę reklamą, kokios už paskirtuosius 9 tūkstančius tikrai nenusipirksi.