Norime apsiginti nuo V. Putino? Mokykimės rusų kalbos!

Na jau ne, jaunoji karta rusų kalbos nesimokys iš principo. Tik anglų kabos mokysis, tai ir praktiškai naudinga, ir reiškia prestižą, yra vakarietiškos orientacijos ženklas.

Savotiška grėsmė

Toks, sakyčiau, nevisiškai adekvatus požiūris, mano nuomone, kaip tik liudija naivumą ir galbūt net yra savotiškai grėsmingas nacionaliniam saugumui.

Įsivaizduokime, atrodo, fantastišką, tačiau iš principo įmanomą situaciją. Kurioje nors Vilniaus kavinėje susitinka apsukrus vyrukas iš Rusijos ambasados Latvių gatvėje su kitu apsukriu vyruku neaišku iš kur.

Apsidairo aplinkui, mato tik jaunus veidus. Mato ir du Lietuvos karininkus, tačiau irgi jaunuolius, todėl abejingai numoja ranka – galime kalbėtis garsiai ir atvirai, jaunimas juk mūsų nesupras, rusų kalbos nebemoka.

Ir štai tiedu šnipai nesivaržydami aptarinėja planą, kaip susprogdinti Gedimino pilį, užimti paštą ir telegrafą. Nes rusai nuo 1917-ųjų įpratę pirmiausia užimti paštą ir telegrafą – mitologinė pasaka iš sovietinių laikų apie kažkada šlovintą Spalio revoliuciją.

Taip, situacija atrodo juokinga ir groteskiška, tačiau man visai nejuokinga, kad arčiausiai potencialaus strateginio priešininko esančios NATO šalies jaunoji karininkija nemoka jo kalbos.

Turime suprasti kėslus

Tiesa, Karo akademijoje formaliai mokoma rusų kalbos, bet, mano nuomone, gana silpnai, skiriama per mažai valandų.

Kaune įsikūrusi divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla – pirma atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos karinė mokymo įstaiga, vykdanti Lietuvoje, mano nuomone, labai reikalingą ir inovatyvią programą – jaunesniųjų karininkų vadų mokymus.

Didžiuojuosi, kad mes turime tokią mokyklą, sugebančią pritraukti į kariuomenės gretas mūsų akademinį jaunimą, tačiau netgi joje, mano žiniomis, nemokoma potencialaus priešo kalbos pagrindų.

Mums svarbu apsiginti informacinio karo fronte, kaip apsiginsime, jei nežinosime, kokia propaganda priešininkas mus atakuoja?

Teko skaityti buvusio švietimo ir mokslo ministro G.Steponavičiaus pasvarstymus, kad Rusija skyrė milijonines lėšas rusų kalbai populiarinti. Esą, jei Lietuvoje būtų skiriama daugiau dėmesio rusų kalbos mokymui, pasitarnautume imperinei Kremliaus politikai.

Tokie pareiškimai – mažų mažiausiai nerimti. Rusų kalbos žinių mums reikia ne dėl meilės tai kalbai (nors prisipažinsiu – labai patinka skaityti Sergejaus Jesenino eiles originalo kalba), o dėl grynai praktiškų sumetimų. Mums svarbu apsiginti informacinio karo fronte, kaip apsiginsime, jei nežinosime, kokia propaganda priešininkas mus atakuoja?

Ypatingai nepabrėžiu negatyvios aplinkybės, kad rusų kalbos nedera užmiršti todėl, kad tai potencialaus priešininko kalba ir turime suprasti jo kėslus.

Norisi tikėti ateitimi

V.Putinas – ne amžinas, ir norisi tikėti, kad Rusijos užsienio politikos strategija iš esmės pasikeis, bus atsisakyta imperinių užmačių ir mes su rusais vystysime abipusiai naudingus verslo santykius.

Mums – pigi nafta, jiems – skani dešra. Ir apskritai nedidelei tautai naudinga mokėti didelės kaimynės kalbą. Mums, lietuviams, taip pat pravartu būtų padėti į šalį senas istorines skriaudas ir pasimokyti lenkų, strateginių sąjungininkų, kalbos. Manau su kaimynais visada lengviau sutarti, kai rodai jiems pagarbą, o kalbėjimas kaimyno gimtąja kalba, mano nuomone, ypatingas pagarbos ženklas.

Apskritai, kaimyninių kalbų mokėjimas naudingas ne vien mažai tautai. Pavyzdžiui, JAV yra galinga valstybė, nemato strateginės grėsmės iš Meksikos, Argentinos ar Nikaragvos, tačiau daugumoje JAV licėjų mokoma ispanų kalbos privaloma tvarka.

Nesakau, kad Lietuvoje reikia grąžinti privalomą rusų kalbos mokymą vidurinėse mokyklose kaip sovietų laikais. Tačiau tam tikros kategorijos specialistai – puskarininkiai, karininkai, policininkai ir muitininkai rusų kalbą turėtų mokėti – kaip ir, be abejo, anglų kalbą.

Kol kas mokančiųjų rusų kalbą Lietuvoje daugiau, nei mokančiųjų anglų kalbą: Lietuvos visuomenė sensta, kaip ir visos Europos visuomenės.

Tačiau laikas bėga, padėtis keičiasi. Anksčiau ar vėliau turėsime apsispręsti, kiek ir kuria prasme beveik 3 mln. tautai reikalinga mokėti 150 mln. tautos kalbą: ar tam, kad suprastume jų politines užmačias, ar tam, kad galėtume gėrėtis Michailo Bulgakovo romanu "Meistras ir Margarita" originalo kalba.