O tempora, o mores

Didelė tikimybė, kad tais pačiais žodžiais jis apibūdintų ir dabartinę situaciją Lietuvoje. Būtent Lietuvoje, vienoje iš ES šalių, o ne visoje ES, nes tikrai negalima sulyginti mūsų smulkiųjų ir vidutinių verslininkų gaunamos pagalbos iš Vyriausybės, išmokų dydžio su Prancūzijos, Ispanijos ar Vokietijos piliečiais.

Galima pajuokauti, kad sovietiniais laikais žmones baudė už tai, jog nedirbo, o dabar už tai, kad dirba. Pajuokauti galima, bet iš tiesų nejuokinga. Daugumai smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų iškilo dilema: laikytis įstatymų ir sužlugti ar dirbti pogrindyje. Šiandien sunku pasakyti, kokia procentinė dalis verslo pasirinko pastarąjį variantą, tačiau, kad dalis verslo tai pasirinko ir išėjo į pogrindį, – faktas. Tai bent jau akivaizdžiai demonstruoja iškilių šalies veikėjų šukuosenos ir pamaldžiai, su tvarkingu manikiūru sudėtos rankos televizijos ekranuose.

Nesiimu vertinti, kas blogiau – laikytis, nors kartais ir prasilenkiančių su logika įstatymų ir žlugdyti verslą, taip silpninant ne tik asmeninį, bet ir visos šalies ekonominį potencialą arba bandyti išlikti tiesiog nueinant į pogrindį, dirbant nelegaliai ir aišku nemokant mokesčių į biudžetą.

Mano nuomone, abu šie variantai blogi, tačiau pagrindinė problema tikrai ne juose. Manau, kad didžiausia bėda, jog tokie įstatymai, mūsų visų šalies gyventojų gyvenimus reglamentuojantys teisės aktai atsiranda skubotai, iki galo neapsvarsčius jų padarinių ir netgi nepasivarginant pagalvoti apie būtinas priemones, kurios užtikrintų jų laikymąsi.

Daugumai smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų iškilo dilema: laikytis įstatymų ir sužlugti ar dirbti pogrindyje.

Aišku, galima galvoti, kad baigsis pandemija ir dalis verslininkų, kurie dirbo pogrindyje, vėl legalizuosis ir toliau tvarkingai mokės mokesčius į biudžetą. Galvoti galima, tačiau tai primena stručio, įkišusio galvą į smėlį ir nuoširdžiai tikinčio, kad jo niekas nemato, filosofija.

Neapgaudinėkime savęs. Pernelyg užsižaidę su draudimais dirbti smulkiojo ir vidutinio verslo atstovams, netgi galima pasakyti versdami juos dirbti nelegaliai, šovėme sau į koją, nes dalis jų gali taip ir likti pogrindyje, toliau nemokėdami mokesčių, didindami šešėlinę ekonomiką ir tuomet beliks kaltinti tik save (sakydamas save turiu galvoje tuos žmones, kuriems mes, šalies piliečiai, suteikėme įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią).

Prisiminkime, kiek vargo ir pastangų reikėjo įdėti, kol pasiekėme tai, ką turime. O iki koronaviruso pandemijos pradžios pasiekėme tikrai neblogų rezultatų. Turėjome šalies ekonomiką su gerokai sumažėjusiais šešėlinių pajamų rodikliais. Mums pavyko sumažinti šešėlinę ekonomiką beveik iki 14 proc. Tai iš tiesų neblogas rezultatas prisiminus, kad dar prieš penketą metų šešėlyje sukosi beveik trečdalis BVP, tačiau pastaraisiais metais biudžeto ir pajamų surinkimo rezultatai nuosekliai gerėjo. Vien per 2018–2019 m. iš šešėlio buvo ištraukta beveik trečdalis milijardo eurų.

Dabar panašu grįžtame ten, kur buvome, ir dėl prarastų biudžeto lėšų bei laiko joms susigrąžinti galėsime kaltinti ne koronavirusą, o tuos, kurie kovai su juo pasirinko neadekvačias priemones.