Parduodama atmintis

Vasarą neretai keliaudami po užsienio šalis pastebime, kad beveik kiekvienas didesnis miestas ten turi pasaulinio masto dailės galeriją – įeiname, stebimės atvirų fondų gausa ir meno verte. Vilnius prieš daugiau nei penkerius metus turėjo galimybę įsteigti globalinės reikšmės Ermitažo-Guggenheimo meno centrą. Valdžia apsisprendė – lietuviams Ermitažas reikalingas tik buities prekėms nusipirkti, bet ne pasaulinio meno pamatyti.

Filosofas Leonidas Donskis knygoje "Užmaršties amžiaus siužetai" ir kituose veikaluose, parašytuose kartu su sociologu Zygmuntu Baumanu, konstatavo, kad šiuolaikinės Vakarų visuomenės labai sparčiai praranda gebėjimą atsiminti savo ir kitų praeitį. Prie šio proceso prisideda didžiuliu greičiu besiplečiantys socialiniai tinklai ir pati globalizacija. Žmogui, kuris vieną dieną yra Amerikoje, o kitą – jau apsigyvena Tokijuje, atsiminti tėvynę ar megzti gilesnį santykį su vieta, kuri nebūtinai yra gimtoji, jau nesvarbu ir neaktualu. Tada, kai, regis, visi serga kolektyvine amnezija, randasi valstybės ir institucijos, kurios verčiasi neįtikėtinai brangia preke – atmintimi. Kai atsiminti nebereikia, atmintį galima nepigiai pirkti ir parduoti.

Viena iš tokios prekybos sričių pastaruosius kelis dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo yra išeivijos dailė ir atmintis apie užsienyje gyvenusius bei kūrusius lietuvių menininkus. Pokaris ir visa XX a. antroji pusė, kaip ir kitų menų atvejais, lietuvių dailei buvo daug palankesnė Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir dar keliose gana toli nuo Lietuvos esančiose valstybėse. Dailės padėtis nuo literatūros meno skiriasi dviem aspektais. Pirma, lietuvių rašytojai, net gyvendami okupuotoje valstybėje, vis dėlto sukūrė savitų, originalių kūrinių, o dailė sovietiniais metais Lietuvoje vos vegetavo, nes represinėms struktūroms kontroliuoti vaizdus kartais buvo net svarbiau nei žodžius. Antra, išeivijoje sukurti poezijos tomai, romanai, dramos ir kiti žodžio meno kūriniai dabar yra vertingi kaip paveldas, kuriuo prekiauti jau neįmanoma: retą kolekcininką sudomintų vieno ar kito leidinio pirmosios laidos originalas, o jei ir sudomintų, už daiktą mokami pinigai sąlygiškai nebūtų dideli. Išeivijoje sukurtos dailės materialinė vertė, bėgant laikui, vis labiau auga, už kūrinius mokamos dešimtys tūkstančių eurų ar dolerių.

Esant tokiai situacijai, kai Lietuvoje didesnio skaičiaus geros dailės kūrinių įtraukti į nuolatinę ekspoziciją nepajėgi nė viena galerija, ir suvokiant, kad atmintis yra viena brangiausių prekių, mūsų valstybė imasi verslo tikrąja to žodžio prasme. Tačiau šis verslas nėra labai sąžiningas – iškart po nepriklausomybės atkūrimo imta manipuliuoti išeivių menininkų sentimentais tėvynei ir skatinta dovanoti savo kūrybinį palikimą Lietuvos valstybei. Kai nemaža dalis menininkų pasielgė taip, kaip buvo raginami, jų kūriniai ilgiems metams, iki jubiliejų nugulė kelių valstybinių galerijų uždaruose fonduose. Valstybė įgijo pinigų maišą, kuris vis plečiasi, didėja, net nieko nedarant su tais kūriniais. Viskas nebūtų taip bloga ir kritikuotina, jei ne atskiri atvejai, kai dovanojimas kelia konfliktų.

Akivaizdu, kad valstybė su išeivijos dailės paveldu elgiasi kaip dviveidis senovės graikų dievas Janusas: šalis tariamai yra skurdi ir jai reikia aukoti, tik tuomet, geriausiu atveju, tikintis minimalios atminties apie aukotoją, o ne valdiškos paniekos.

Vienas ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių – tapytojo Kazimiero Žoromskio kūrybinio palikimo priteisimas Lietuvos dailės muziejui, visiškai ignoruojant menininko našlės Kristinos Žoromskienės interesus. Padėtis tokia nemaloni ir problemiška, kad pagrįsta suabejoti valstybės humaniškumu – Lietuvos dailės muziejaus vadovai atvirai demonstruoja aroganciją ir nepagarbą menininko našlei. Tačiau nieko padaryti, regis, neįmanoma – K.Žoromskis savo kūrybą paliko Lietuvos valstybei, kuriai terūpi į aruodą susišluoti labai didelės vertės kūrinius ir pamiršti šią nemalonią, žmogiškumo bei atjautos reikalaujančią istoriją.

Kitas atvejis – Adomo Galdiko kūrybos ir atminties apie jį likimas. Tada, kai nedaugeliui išeivių menininkų valstybės institucijas pavyko įtikinti, kad reikia įsteigti jų vardu pavadintas nedideles galerijas, A.Galdiko kūrybinis palikimas yra išsisklaidęs po Lietuvą ir užsienio valstybes, nes menininkas nepaliko savo kūrinių valstybei. Pastarosios atsakas – aptvertas ir baigiantis griūti buvęs A.Galdiko nedidelis namas Kaune. Kai nėra materialinės naudos ir kai pasaulinio pripažinimo sulaukęs menininkas ryžtasi nepapildyti valstybės pinigų maišo, apie pagarbą ir istorinę atmintį valstybė net neturi minčių.

Ir pagaliau – paskutinis, plačiai skambėjęs atvejis, kai poetas ir filmininkas Jonas Mekas pardavė bičiulio Jurgio Mačiūno kolekciją Vilniaus miesto savivaldybei. Netikėta ir žavinga buvo tai, kad savivalda privertė kitas institucijas ne veidmainiškai manipuliuojant tautiniais sentimentais, reikalauti dovanos, o atrišti pinigų maišą ir sumokėti nemažą pinigų sumą, kuri vis dėlto buvo mažesnė, nei būtų sumokėję privatūs kolekcinininkai. J.Mekas pardavė atmintį apie J.Mačiūną tuo metu, kai valstybė iš daugelio menininkų dykai rinko didžiulių turtų vertus kūrinius, kurie irgi yra atminties objektai. Valstybė susidūrė su tuo, kuris supranta atmintį kaip didžiausią egzistencinį ir net materialųjį turtą, todėl prarado galią manipuliuoti tautiniais sentimentais ir amžinos atminties pažadais.

Akivaizdu, kad valstybė su išeivijos dailės paveldu elgiasi kaip dviveidis senovės graikų dievas Janusas: šalis tariamai yra skurdi ir jai reikia aukoti, tik tuomet, geriausiu atveju, tikintis minimalios atminties apie aukotoją, o ne valdiškos paniekos. Menas tampa tokiu materialinių ir atminties įtampų lauku, kuriame valstybė savo herojus sunkiai, bet truputį atsimena tik už pinigus – paaukotą kūrybinį palikimą. Jei pakvipo materialine nauda, valstybė tampa plėšri. Tokia valstybė turi ateitį tarptautinėje meno rinkoje, bet vargu ar gali tikėtis ilgalaikės piliečių pagarbos, nes kai kurios jos atminties institucijos sunkiai atsimena net dykai gaudamos materialinį turtą – dailės darbus, kurių net nereikia vargintis suprasti (dauguma išeiviams skirtų leidinių – tai katalogai, skirti ne dailės darbų analizei, o turimam turtui pristatyti), juos tik bus galima brangiai parduoti arba puikuotis turimu lobynu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tęsinys

tęsinys portretas
Jei ir dovanojo ką, tai tikrai ne paskutinius marškinius. nebūkime naivūs. Tačiau jokiu būdu nesakau, kda visi išeiviai turėjo viską atiduoti dovanoti abstrakčiai sovietizmo neatsikračiusiai šaliai. Juk ir patys išeiviai kruvinu prakaitu, vakarais mokydamiesi, dieną dirbdami, naktimis kurdami pasiekė meno viršūnių. Kažin, kiek dabartinių Lietuvos menininkų dovanotų kad ir labai mylimai šaliai savo kūrinius? Neatiduotų, nors dažnas kuria gaudamas valstybės stipendijas ar privilegijas 9apie kuria sišeivių menininkai nė sapnuote nesapnavo).

bus tęsinys

bus tęsinys portretas
Šiandien per Žinių radiją girdėjau laiką, skirtą estijai. gerbiami pašnekovai samprotavo apie priežastis, kurios padėjo estams išsiveržti į priekį. tai štai viena priežasčių įvardijamas visuotinis pasitikėjimas. Estai pasitiki vieni kitais. Pirmas susitkimas būna šaltoka,s tačiau jei užsitarnauji pasitikėjimą, tuomet atsiranda abipusis ryšys. valstybės apsitiki piliečiais, o piliečiai - valstybe. Gi Lietuvoje yra priešingai: gal iš pradžių mes viena skitu daugiau pasitikime, bet tuoj pat nusiviliame ir mums ima vaidentis sąmokslai. Šį komentarą skiriu diskusijos dalyviui, sapnuojančiam sąmokslą. Atsipeikėkite. Nesame tokio masto vagių šalis. Nemanau, kad buvo daug drįsusių paasipelnyti iš Atgimimo laikotarpiu užsimezgusių mūsų ryšių su išeivija. Gal Lieuvoje ir gyveno smulkūs vagišiai, bet negi galvojate, kad kišenvagiai gali apgauti išeivijos lietuvius, kurių dauguma (ar tie, buvusieji "prie meno") puikiai išmanė ir meno vertę, ir teisinius dalykus....

Sapnuoju sąmokslą

Sapnuoju sąmokslą portretas
Ir kodėl man nuojauta kužda, kad kai kas spėjo pasipelnyti iš išeivijos dailės sumaniai atkišęs savąją kišenę, kai buvo valstybei dovanojami meno kūriniai? galbūt tai paranoja, o gal - nuojauta? Jau kiek yra išlindę įvairių istorijų apie neteisėtą privatizavimą, o kiek jų dar neišlinco ir turbūt niekada nebus paviešinta? O kodėl anuomet klestėjusi "čiupk, kas padėta ne vietoj" turėjo aplenkti kultūros mainus su išeiviais? Gi mūsuose vyravo sovietinio žmogaus mentalitetas, visi ėmė jei tik ką galėjo paimti. beveik neabejoju, kad tarp dabar kolekcininkais vadinamų asmenų yra tokių, kurie ne tik vogtomis ikonomis spėjo paprekiauti, bet ir tokių, kurie "tarpininkavo" tarp išeivių ir valstybės, o kaip procentą prisitarpininkavo sau pradinio kapitalo kolekcijai.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Vėluojantis Vakarų atsakas
    Vėluojantis Vakarų atsakas

    Vėluojantis, nepakankamas ir pasenęs – apibendrintai toks yra Vakarų atsakas į Rusijos grėsmę. ...

    2
  • Valstiečiai įves licencijas verslininkams, žurnalistams ir rašytojams?
    Valstiečiai įves licencijas verslininkams, žurnalistams ir rašytojams?

    Pirmadienį tratėjo valstietiški būgnai ir gaudė policijos fanfaros. Premjeras pompastiškai pasirašė nacionalinį susitarimą, kad mainais į mažus mokesčius verslininkai padidins algas. Apie tai, ar algas biudžetininkams, pavyzdži...

    5
  • Bažnyčios be kryžių
    Bažnyčios be kryžių

    "Gandrai jau pasiekė Afriką", – anądien pasidžiaugė garsus Vakarų Lietuvos sparnuočių stebėtojas ir skaičiuotojas V.Jusys. ...

    4
  • Kam tarnauja A. Veryga?
    Kam tarnauja A. Veryga?

    Sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą būtų galima pavadinti šių laikų Tadu Blinda, svieto lygintoju, tik jis, deja, tarnauja ne vargšams, o turtingiesiems. Kaip kitaip vertinti ministro sumanymą ligoniams uždrausti parsivežti i&sc...

    42
  • Mūsų ydos, pelniusios tris Nobelio premijas
    Mūsų ydos, pelniusios tris Nobelio premijas

    Jau trečią kartą per pastaruosius 15 metų Nobelio ekonomikos premija, kuri oficialiai vadinama Švedijos centrinio banko premija Alfredui Nobeliui atminti, yra skiriama ekonomistui, tyrinėjusiam žmonių neracionalumą ir jų finansines klaidas. Kod...

    1
  • Galia ir valdžia
    Galia ir valdžia

    Lietuvos politinėje padangėje – sujudimas. Politikai suka galvas, kaip jiems įgyti daugiau galios ir perimti arba išlaikyti valdžią. ...

    7
  • Socialdemokratų manifestas prakuroms
    Socialdemokratų manifestas prakuroms

    Kiekvieną dieną sulaukiame naujos socialdemokratų muilo operos serijos. Viskas, ko reikia intrigai išlaikyti, yra. Situacija pasikeičia kas dieną, žiūrovas negali atsipalaiduoti ir geriau nepraleisti jokios serijos. O kiekviena serija baigiasi in...

    3
  • Klinikinių idėjų triumfas
    Klinikinių idėjų triumfas

    Lenkai ir vėl "išdūrė" Lietuvą! Kol mūsiškiai isterijų ideologai klykė apie tuoj įvyksiančią karinę invaziją, o prasidėjus "Zapad" privarė pilną pižamą ir išsilakstė po užsienius, Lenkija tyliai susit...

    24
  • Kur auga talentai, kurių trokšta darbdaviai?
    Kur auga talentai, kurių trokšta darbdaviai?

    Sparčiai mažėjantis darbingo amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje didina spaudimą darbdaviams – kaip rasti tinkamų naujų darbuotojų ir kaip išsaugoti esamus? ...

    1
  • Išgarsėti per kivirčus?
    Išgarsėti per kivirčus?

    Nuomonių įvairovė ir kultūringa diskusija yra demokratijos ir (su)gyvenimo pagrindas. Mūsuose ypač gaji kivirčų tradicija, tarsi tebegyventume akmens amžiuje ir kiekvienas kitoks taikytųsi atimti mamutienos kąsnį arba manytų, kad tavo tas kąsnis ...

    4
Daugiau straipsnių