Parduodama atmintis

Vasarą neretai keliaudami po užsienio šalis pastebime, kad beveik kiekvienas didesnis miestas ten turi pasaulinio masto dailės galeriją – įeiname, stebimės atvirų fondų gausa ir meno verte. Vilnius prieš daugiau nei penkerius metus turėjo galimybę įsteigti globalinės reikšmės Ermitažo-Guggenheimo meno centrą. Valdžia apsisprendė – lietuviams Ermitažas reikalingas tik buities prekėms nusipirkti, bet ne pasaulinio meno pamatyti.

Filosofas Leonidas Donskis knygoje "Užmaršties amžiaus siužetai" ir kituose veikaluose, parašytuose kartu su sociologu Zygmuntu Baumanu, konstatavo, kad šiuolaikinės Vakarų visuomenės labai sparčiai praranda gebėjimą atsiminti savo ir kitų praeitį. Prie šio proceso prisideda didžiuliu greičiu besiplečiantys socialiniai tinklai ir pati globalizacija. Žmogui, kuris vieną dieną yra Amerikoje, o kitą – jau apsigyvena Tokijuje, atsiminti tėvynę ar megzti gilesnį santykį su vieta, kuri nebūtinai yra gimtoji, jau nesvarbu ir neaktualu. Tada, kai, regis, visi serga kolektyvine amnezija, randasi valstybės ir institucijos, kurios verčiasi neįtikėtinai brangia preke – atmintimi. Kai atsiminti nebereikia, atmintį galima nepigiai pirkti ir parduoti.

Viena iš tokios prekybos sričių pastaruosius kelis dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo yra išeivijos dailė ir atmintis apie užsienyje gyvenusius bei kūrusius lietuvių menininkus. Pokaris ir visa XX a. antroji pusė, kaip ir kitų menų atvejais, lietuvių dailei buvo daug palankesnė Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir dar keliose gana toli nuo Lietuvos esančiose valstybėse. Dailės padėtis nuo literatūros meno skiriasi dviem aspektais. Pirma, lietuvių rašytojai, net gyvendami okupuotoje valstybėje, vis dėlto sukūrė savitų, originalių kūrinių, o dailė sovietiniais metais Lietuvoje vos vegetavo, nes represinėms struktūroms kontroliuoti vaizdus kartais buvo net svarbiau nei žodžius. Antra, išeivijoje sukurti poezijos tomai, romanai, dramos ir kiti žodžio meno kūriniai dabar yra vertingi kaip paveldas, kuriuo prekiauti jau neįmanoma: retą kolekcininką sudomintų vieno ar kito leidinio pirmosios laidos originalas, o jei ir sudomintų, už daiktą mokami pinigai sąlygiškai nebūtų dideli. Išeivijoje sukurtos dailės materialinė vertė, bėgant laikui, vis labiau auga, už kūrinius mokamos dešimtys tūkstančių eurų ar dolerių.

Esant tokiai situacijai, kai Lietuvoje didesnio skaičiaus geros dailės kūrinių įtraukti į nuolatinę ekspoziciją nepajėgi nė viena galerija, ir suvokiant, kad atmintis yra viena brangiausių prekių, mūsų valstybė imasi verslo tikrąja to žodžio prasme. Tačiau šis verslas nėra labai sąžiningas – iškart po nepriklausomybės atkūrimo imta manipuliuoti išeivių menininkų sentimentais tėvynei ir skatinta dovanoti savo kūrybinį palikimą Lietuvos valstybei. Kai nemaža dalis menininkų pasielgė taip, kaip buvo raginami, jų kūriniai ilgiems metams, iki jubiliejų nugulė kelių valstybinių galerijų uždaruose fonduose. Valstybė įgijo pinigų maišą, kuris vis plečiasi, didėja, net nieko nedarant su tais kūriniais. Viskas nebūtų taip bloga ir kritikuotina, jei ne atskiri atvejai, kai dovanojimas kelia konfliktų.

Akivaizdu, kad valstybė su išeivijos dailės paveldu elgiasi kaip dviveidis senovės graikų dievas Janusas: šalis tariamai yra skurdi ir jai reikia aukoti, tik tuomet, geriausiu atveju, tikintis minimalios atminties apie aukotoją, o ne valdiškos paniekos.

Vienas ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių – tapytojo Kazimiero Žoromskio kūrybinio palikimo priteisimas Lietuvos dailės muziejui, visiškai ignoruojant menininko našlės Kristinos Žoromskienės interesus. Padėtis tokia nemaloni ir problemiška, kad pagrįsta suabejoti valstybės humaniškumu – Lietuvos dailės muziejaus vadovai atvirai demonstruoja aroganciją ir nepagarbą menininko našlei. Tačiau nieko padaryti, regis, neįmanoma – K.Žoromskis savo kūrybą paliko Lietuvos valstybei, kuriai terūpi į aruodą susišluoti labai didelės vertės kūrinius ir pamiršti šią nemalonią, žmogiškumo bei atjautos reikalaujančią istoriją.

Kitas atvejis – Adomo Galdiko kūrybos ir atminties apie jį likimas. Tada, kai nedaugeliui išeivių menininkų valstybės institucijas pavyko įtikinti, kad reikia įsteigti jų vardu pavadintas nedideles galerijas, A.Galdiko kūrybinis palikimas yra išsisklaidęs po Lietuvą ir užsienio valstybes, nes menininkas nepaliko savo kūrinių valstybei. Pastarosios atsakas – aptvertas ir baigiantis griūti buvęs A.Galdiko nedidelis namas Kaune. Kai nėra materialinės naudos ir kai pasaulinio pripažinimo sulaukęs menininkas ryžtasi nepapildyti valstybės pinigų maišo, apie pagarbą ir istorinę atmintį valstybė net neturi minčių.

Ir pagaliau – paskutinis, plačiai skambėjęs atvejis, kai poetas ir filmininkas Jonas Mekas pardavė bičiulio Jurgio Mačiūno kolekciją Vilniaus miesto savivaldybei. Netikėta ir žavinga buvo tai, kad savivalda privertė kitas institucijas ne veidmainiškai manipuliuojant tautiniais sentimentais, reikalauti dovanos, o atrišti pinigų maišą ir sumokėti nemažą pinigų sumą, kuri vis dėlto buvo mažesnė, nei būtų sumokėję privatūs kolekcinininkai. J.Mekas pardavė atmintį apie J.Mačiūną tuo metu, kai valstybė iš daugelio menininkų dykai rinko didžiulių turtų vertus kūrinius, kurie irgi yra atminties objektai. Valstybė susidūrė su tuo, kuris supranta atmintį kaip didžiausią egzistencinį ir net materialųjį turtą, todėl prarado galią manipuliuoti tautiniais sentimentais ir amžinos atminties pažadais.

Akivaizdu, kad valstybė su išeivijos dailės paveldu elgiasi kaip dviveidis senovės graikų dievas Janusas: šalis tariamai yra skurdi ir jai reikia aukoti, tik tuomet, geriausiu atveju, tikintis minimalios atminties apie aukotoją, o ne valdiškos paniekos. Menas tampa tokiu materialinių ir atminties įtampų lauku, kuriame valstybė savo herojus sunkiai, bet truputį atsimena tik už pinigus – paaukotą kūrybinį palikimą. Jei pakvipo materialine nauda, valstybė tampa plėšri. Tokia valstybė turi ateitį tarptautinėje meno rinkoje, bet vargu ar gali tikėtis ilgalaikės piliečių pagarbos, nes kai kurios jos atminties institucijos sunkiai atsimena net dykai gaudamos materialinį turtą – dailės darbus, kurių net nereikia vargintis suprasti (dauguma išeiviams skirtų leidinių – tai katalogai, skirti ne dailės darbų analizei, o turimam turtui pristatyti), juos tik bus galima brangiai parduoti arba puikuotis turimu lobynu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tęsinys

tęsinys portretas
Jei ir dovanojo ką, tai tikrai ne paskutinius marškinius. nebūkime naivūs. Tačiau jokiu būdu nesakau, kda visi išeiviai turėjo viską atiduoti dovanoti abstrakčiai sovietizmo neatsikračiusiai šaliai. Juk ir patys išeiviai kruvinu prakaitu, vakarais mokydamiesi, dieną dirbdami, naktimis kurdami pasiekė meno viršūnių. Kažin, kiek dabartinių Lietuvos menininkų dovanotų kad ir labai mylimai šaliai savo kūrinius? Neatiduotų, nors dažnas kuria gaudamas valstybės stipendijas ar privilegijas 9apie kuria sišeivių menininkai nė sapnuote nesapnavo).

bus tęsinys

bus tęsinys portretas
Šiandien per Žinių radiją girdėjau laiką, skirtą estijai. gerbiami pašnekovai samprotavo apie priežastis, kurios padėjo estams išsiveržti į priekį. tai štai viena priežasčių įvardijamas visuotinis pasitikėjimas. Estai pasitiki vieni kitais. Pirmas susitkimas būna šaltoka,s tačiau jei užsitarnauji pasitikėjimą, tuomet atsiranda abipusis ryšys. valstybės apsitiki piliečiais, o piliečiai - valstybe. Gi Lietuvoje yra priešingai: gal iš pradžių mes viena skitu daugiau pasitikime, bet tuoj pat nusiviliame ir mums ima vaidentis sąmokslai. Šį komentarą skiriu diskusijos dalyviui, sapnuojančiam sąmokslą. Atsipeikėkite. Nesame tokio masto vagių šalis. Nemanau, kad buvo daug drįsusių paasipelnyti iš Atgimimo laikotarpiu užsimezgusių mūsų ryšių su išeivija. Gal Lieuvoje ir gyveno smulkūs vagišiai, bet negi galvojate, kad kišenvagiai gali apgauti išeivijos lietuvius, kurių dauguma (ar tie, buvusieji "prie meno") puikiai išmanė ir meno vertę, ir teisinius dalykus....

Sapnuoju sąmokslą

Sapnuoju sąmokslą portretas
Ir kodėl man nuojauta kužda, kad kai kas spėjo pasipelnyti iš išeivijos dailės sumaniai atkišęs savąją kišenę, kai buvo valstybei dovanojami meno kūriniai? galbūt tai paranoja, o gal - nuojauta? Jau kiek yra išlindę įvairių istorijų apie neteisėtą privatizavimą, o kiek jų dar neišlinco ir turbūt niekada nebus paviešinta? O kodėl anuomet klestėjusi "čiupk, kas padėta ne vietoj" turėjo aplenkti kultūros mainus su išeiviais? Gi mūsuose vyravo sovietinio žmogaus mentalitetas, visi ėmė jei tik ką galėjo paimti. beveik neabejoju, kad tarp dabar kolekcininkais vadinamų asmenų yra tokių, kurie ne tik vogtomis ikonomis spėjo paprekiauti, bet ir tokių, kurie "tarpininkavo" tarp išeivių ir valstybės, o kaip procentą prisitarpininkavo sau pradinio kapitalo kolekcijai.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kaip prancūzai užkariavo Rusiją
    Kaip prancūzai užkariavo Rusiją

    Pagaliau visą mėnesį trukusi sporto ir smegenų plovimo orgija liovėsi. Kalbame, savaime suprantama, apie 2018-ųjų pasaulio futbolo čempionatą, kuris šiemet vyko pačiame "Žiedų valdovo" pasaulyje, Mordoro šalyje, valdomoje ro...

    8
  • Iš patrankų – į šešėlius
    Iš patrankų – į šešėlius

    Ministrų kabinetas subūrė naują kovos su šešėliais kariauną. Šįsyk į kovos lauką ištrauktos stambiausio kalibro patrankos: Valstybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Generalinė prokuratūra, Nacionali...

  • Ne taip supratote
    Ne taip supratote

    Londono olimpinės žaidynės. 2012-ieji. Lietuvos krepšinio rinktinės sirgaliai apkaltinami, esą vienos ar dviejų rankų pakėlimas po plojimo yra nacių saliutas. Jie iškart viešai išplatina pareiškimą, kuriuo atsiriboj...

  • Žinutė „Facebook“: akimirka šlovės ar visiškas fiasko?
    Žinutė „Facebook“: akimirka šlovės ar visiškas fiasko?

    Šiuo metu „Facebook“ paskyrą turi daugiau kaip 1,6 mln. Lietuvos gyventojų. Šį socialinį tinklą naudojame labai įvairiai. Norėdami paskelbti apie naujausią savo karjeros ar sporto pasiekimą, pasidalinti patrauklia nuotrauka i...

  • Ką turi tirti R. Karbauskio tyrimų komisija Seime?
    Ką turi tirti R. Karbauskio tyrimų komisija Seime?

    Didžiausia Lietuvos bėda – korupcija, o politikoje ji turi daug veidų. Kyšių korupcija – „sukursiu jums problemą ir ją parduosiu”. Nuo šios korupcijos formos labiausiai kenčia Lietuvos žmonės ir ją labai sunku pa...

  • D. Trumpo diplomatinis vojažas verčia susimąstyti apie priemones Vakarams apsaugoti
    D. Trumpo diplomatinis vojažas verčia susimąstyti apie priemones Vakarams apsaugoti

    Kas dabar? Po savaitę trukusio chaoso atrodo viliojama pasinerti į nuostabos ir siaubo būseną. Prezidento impulsyvus, neišmanėliškas elgesys, jo panieka sąjungininkams ir meilikavimas priešininkams Vašingtone sukėlė didžiul...

  • Atlyginimų kėlimas mėtomas lyg karšta bulvė
    Atlyginimų kėlimas mėtomas lyg karšta bulvė

    Tuo metu, kai visi choru kalba, kad Lietuvoje atlyginimai auga per lėtai, matome, kaip tvankiuose diskusijų kabinetuose dusinama galimybė užtikrinti nuoseklų gyventojų pajamų didėjimą, kuris pranoktų infliacijos tempą. ...

    13
  • Politikų cirkuliacija
    Politikų cirkuliacija

    Socialinės akcijos, skatinančios empatiją, – ne naujiena. Viešojo transporto vairuotojų bandymą pabūti neįgaliųjų kailyje Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vadovai pavadino istoriniu įvykiu, mažinančių socialiai pažeidžiamų ...

  • D. Trumpas – patikimas Lietuvos laisvės saugiklis
    D. Trumpas – patikimas Lietuvos laisvės saugiklis

    Toks pareiškimas turbūt išvers iš koto save demokratijos ir vakarietiškos orientacijos šalininkais laikančius, tačiau tarptautinės politikos situaciją naiviai ar paviršutiniškai vertinančius tautiečius. ...

    9
  • Režisierius be saulėlydžio
    Režisierius be saulėlydžio

    Atspėkite: jis mėgsta kiną ir gali jį kurti. Kas? Anaiptol ne šviesios atminties švedas Ingmaras Bergmanas. Teisingai, jis – lietuvis Ramūnas Karbauskis. ...

    9
Daugiau straipsnių