Pavasario žingsniai gamtoje

Smagu stebėti pavasario žingsnius gamtoje. Šiandien geroji žinia ta, kad Vilniaus kalvų pietiniuose šlaituose tai vienur, tai kitur savo vaiskiai žydras akeles jau atmerkė žibuoklės. O pievose prie Vilnios sugeltonavo šalpusniai.

Pašalui iš žemės traukiantis, medžių skaidulomis pajuda žemės syvai. Neša jie gyvybinę jėgą į šakeles, į pumpurus. Net ant vėjo nulaužtos beržo šakelės kotelio pakimba melsvas sulos lašelis ir sužėri brangakmeniu, pagavęs saulės spindulėlį. Beržas suloja! Kaip malonu pakelti vėsų sulos ąsotį prie lūpų ir pajausti tikrąją pavasario gaivą. Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, sula – saldus pavasarinis džiaugsmas.

Nepagailės lapuočiai gaiviųjų syvų ir žmogui, tačiau nevalia jiems padaryti didesnės žalos. Sulą reiktų tekinti per medinį latakėlį, vadinamą sulabėgiu ar tule, įgręžus beržo ar klevo kamieną šiaurinėje pusėje. Prisileidus ąsotį, tą skylę būtina užkalti mediniu kamšteliu. Juk sula – beržo kraujas. Sulos seniau kaimo žmonės prisileisdavo tiek, kad pakaktų ir vasaros darbymečiu atsigaivinti. Supildavo į statinaitę, įberdavo keletą saujų avižų, kurios išbrinkusios ir sudygusios sudarydavo želmenų plutą. Dėl malonesnio skonio dar įdėdavo aviečių kotelių, serbentų šakelių, kartais apynių. Vėsioje vietoje, kamaroje ar rūsyje taip paruoštą sulą galima išlaikyti iki vasaros darbymečių. Tada plutą praplėšus, tik semk saldrūgštį, labai gerai troškulį malšinantį gėrimą. Sakydavo, kad ir putra, suloje virta, yra saldi be pradaro. Dar ji labai tinkanti burokams raugti.

Anksčiausiai pradeda kilti kamienu į šakas klevų sula. Ji yra ir saldžiausia, o ypač po šaltos žiemos. Patarlė sako: „Nebėr žiemų šaltų, nebėr nė sulų saldžių“. Kai pavasarį pradėdavo bėgti sula, senovėje žmonės jau dažnai būdavo baigę grūdų atsargas; iš čia ir toks graudokas apgailestavimas: „Kai yra sulelės – nebėra duonelės, kai yra duonelės – nebėra sulelės.“

Per Šv. Velykas su dainomis lankant kaimynus, priedainiuose vis girdėti „vynas žaliasai“. Tikriausiai tas vynas ir yra sula, gaivusis pavasario gėrimas. Antraip kodėl jis „žaliasai“? Tikėta, kad sula turi stebuklingų galių: nagi raganos, nusipraususios joje naktį, įgauna galių apžavams bei visokiems kerams. Ir net oru gali skrieti į Šatrijos kalną, jeigu nusimaudo suloje Jurginių naktį, – taip pasakoja sakmės. Todėl vakare ąsotėlį prie beržo geriau apversti dugnu į viršų.

Gausiausias gaivios sulos šaltinis – beržas. Sula nustoja bėgus, kai medžio lapeliai prasiskleidžia. Čia reiktų pastabumo: jeigu pamatysime, kad beržas anksčiau už alksnį sprogsta, vasara bus sausa, jeigu atvirkščiai – drėgna. Jo pavadinimo kilmė kalbininkams yra visiškai aiški: indoeuropiečių prokalbėje šis žodis reiškė „šviesti, būti baltam“. Germanų ir slavų liaudies poezijoje medis gretinamas su mergina, ogi baltų dainose – dažniau su berneliu:

Ant aukšto kalno – berželis,

O po  tuo berželiu – bernelis.

Berželio lapeliai tviskėjo,

Širma kepurėlė blizgėjo.

Šviesiu jausmu paženklinti yra tie dainų motyvai, kuriuose atsiskleidžia ankstyvas rytmetis mūsų krašto gamtoje:

Per beržynaicį, per alksnynaicį

Tai šviesiai, giedriai saulelė teka.

Ir gražių patarlių, kuriose minimas beržas svyruonėlis, gausu mūsų kalboje: „Jam metelių – kaip beržo lapelių“; „Audžia drobeles kaip beržo tošeles“; „Nors po beržo lapeliu, bet su jaunu berneliu“. O šmaikštus pasakymas „Kai ant beržų vyšnios nunoks!“ reiškia nepasiekiamą laiką...

Lietuvio mitinėje sąmonėje  medis – vėlės prieglobstis kylant į dausas.

Nors ir sakoma „Tiek naudos, kiek iš beržo tvoros“, kitur ūkyje šis medis labai pravartus. Jo skaliomis ir kaitriomis malkomis kūrenama duonkepė krosnis ir pirtis. O tošis – puiki medžiaga įvairiausioms dėžutėms, indeliams, dėklams, net gorčiams gaminti. Tošimi apvynioti puodai nesuskyla. Kernavės archeologiniuose sluoksniuose rasta tošelių, gražiai ornamentuotų įspaudais. Praeityje tošininkystė buvo svarbus mokėjimas.

Bet štai mįslė klausia: „Tūtinas suladinas – marti medį pažadina. Kas?“ Atsakymas – tai pjūklas. Graudu žiūrėti į pavasarį nupjautą medį, – jo kelmas verkia. Bet atskrenda čia sulos atsigerti paukšteliai, vidurdienį  susirenka  margaspalvis drugelių būrys, tuntas skruzdėlių, vabalėlių. Viena vabzdžių rūšis taip ir vadinama – sulvabaliai. Visokiai miško gyvasčiai norisi paskanauti pavasario gaivos...

Tik kodėl mes dabar tapome tokie negailestingi medžiams galiūnams? Daugelyje kaimo kapinaičių tvarkymo pretekstu ištisai išpjauti taip gražiai jas puošę medžiai. Ar pasitarta su artimaisiais, ar atsižvelgta į tautos papročius bei tikėjimus? Juk lietuvio mitinėje sąmonėje  medis – vėlės prieglobstis kylant į dausas... Ar atleis mums prabočių šešėliai, palikus jų kapus be pavėsio, be paukštelių čiulbesio?

O ir miestuose senesni medžiai gailesčio nesulaukia... Štai Vilniaus gatvėse – vis dažniau pamatysi šviežius kelmus; ir be jokio išdrevėjimo. Kodėl Rygos, Vroclavo, Ciuricho, kitų miestų skveruose tebežaliuoja keleto šimtų metų sulaukę medžiai? Kad ir paramstyti, sutvirtinti, bet pažymėti gamtos paminklo ženkleliu! Panašu, kad savo šalyje tokių neturėsime...

Pašnekesio pabaigai – dar tokia naujiena iš dangaus skliauto. Sparčiai dienai ilgėjant, ir nakties dangaus tamsa nebe tokia gili. O pavasarėjantis skliautas šią naktį pasipuoš įspūdinga šviesulių konjunkcija: šalia mėnulio pilnaties tik dviem laipsniais nutolęs švytės šviesusis Jupiteris.


Šiame straipsnyje: pavasarisgamta

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Poezijos atmintis
    Poezijos atmintis

    Išeivijos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu yra sakęs, kad kultūra ir menas, kaip tradicija, yra lyg medis, kurio nereikia kirsti, nors ir esi avangardistas. Tik brandaus amžiaus kūrėjams įmanoma suprasti, kad,...

  • Likimo ironija be pirties
    Likimo ironija be pirties

    2019-aisiais mūsų Viešpaties metais nuo vėjaraupių nusigalavus Rusijos valdovui, Žmogui su botokso kauke, dar žinomam VVP inicialais, kadaise visam pasauliui grasinusi Azijos meška paniro į anarchiją. Pavergtos Sibiro platybių tautos suk...

    18
  • Viskas pagal ES reikalavimus
    Viskas pagal ES reikalavimus

    Lietuva skuba vykdyti europinius reikalavimus. Paknopstomis ir valdžia, ir įmonės įmonėlės stengiasi taikyti naująsias ES duomenų apsaugos taisykles. Na, valdžia nespės iki gegužės 25-osios pakeisti įstatymų, nes ši diena išau&scaro...

  • Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią
    Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią

    Birželio 3-iąją minėsime trisdešimtąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metines. Prieš 30 metų 35 meno ir mokslo sričių atstovai, susibūrę į iniciatyvinę grupę, pradėjo vesti Lietuvą išlaisvinimo iš sovietų okupa...

  • Būti suaugusiam
    Būti suaugusiam

    Kiek kartų esame girdėję ar patys tarę frazę „pakalbėkime kaip suaugę“, „elkimės kaip suaugę“. ...

  •  Dvi krizės ir vienos vestuvės
    Dvi krizės ir vienos vestuvės

    Paskutinėmis keliomis dienomis vienos aiškiai dominuojančios temos pasaulio, o ypač Vakarų, spaudoje nebuvo, tad šioje apžvalgoje trumpai paliesime tik tris galbūt svarbiausias temas. Tai prezidento rinkimai Venesueloje, Ukrainos vieta Voki...

  • Aukso amžiaus ilgesys
    Aukso amžiaus ilgesys

    Rudabarzdžio britų princo – nūnai Sasekso kunigaikščio vestuvės kainavo nei daug, nei mažai – 36 mln. eurų. Labiausiai stebina, kad nuotakos suknelę už kone ketvirtį milijono naujai iškepta kunigaikštienė įsigijo u...

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

    2
  • Vakarų fronte nieko gera
    Vakarų fronte nieko gera

    Rimtą grėsmę Vakarų vertybes puoselėjančioms Europos partijoms prorusiški judėjimai kėlė kiekvienuose pastarųjų metų nacionaliniuose rinkimuose. Laimei, nors ir surinko pakankamai balsų, kad toliau drumstų vandenį, atvirai Maskvos remiama...

    1
  • Tikėjusiesiems – pagarba!
    Tikėjusiesiems – pagarba!

    Istorija lyg užsispyrusi ir įnoringa senutė vis suka savo ratus. Kartais pakeliui sustodama pamąstyti, kur dabar eina, bet niekada nepasikliaudama atsitiktinumais. Kai sekmadienį Belgrade žalgiriečiai tramdė lemiamam šturmui pakilusią Maskvos C...

Daugiau straipsnių