Pax vobiscum

Mokslinė sąvoka "spektaklio visuomenė" gimė XX a. antrosios pusės prancūzų filosofų diskusijose. Pasak jų, šiuolaikinėje visuomenėje beveik neliko nieko tikra ir patvirtinama tuo, kas anksčiau vadinta egzistenciniu įsitikinimu. Kai vyksta vienas ar kitas gyvenimo reiškinys, įvykis, nuomonės susikerta, spektaklio visuomenėje niekas neužima pozicijos dėl gilių savo asmeninių pažiūrų: požiūris šiais laikais jau ir Lietuvoje reikalingas tik kaip proga pasirodyti socialiniuose tinkluose, laikraščių pirmuosiuose puslapiuose ar interneto portalų ekranuose. Spektaklio visuomenėje gyvenantys žmonės renkasi idėjas ne pagal tai, kuo tiki, o pagal tai, kam tai galėtų būti patogu, kaip tai atrodys kitų akyse, pagaliau, kas man pačiam teks iš šios pozicijos.

Akivaizdu, kad lietuviškoji liaudis (vartoju šį žodžių junginį, nes visuomenės, klasikine vakarietiškąja prasme, mūsų šalyje nėra) itin stokoja optimizmo. Dar prieš kelerius metus buvo daug kalbama apie vizijų, strategijų Lietuvai stoką. Dabar šią užduotį lyderiai nusimetė nuo savęs ir perleido eiliniams žmonėms, kurie turėtų pasiūlyti šalies ateities kelią. Valdžia apie ateitį jau nemąsto. Žmonės, kasdien girdėdami minėtų žiniasklaidos kanalų populiarinamus požiūrius, į ateitį žvelgti irgi jau nebeturi laiko. Šios padėties rezultatas – kai nėra mąstymo apie ateitį, negali būti nei optimizmo, nei pesimizmo, nes viskas orientuota tik į šią dieną.

Optimizmas, kaip egzistencinė ir praktinė nuostata, kyla iš tikėjimo, kuris labai daug kalba apie ateitį. Neišvengiamai (nors šio teksto rašymo metu tai paradoksaliai atrodo beveik neįtikima) ir mūsų valstybėje netrukus ateis šv.Kalėdos. Adventinį susikaupimą ir rimtį turbūt jau negrįžtamai pakeitė ginčai dėl vienos aikštės, kuri staiga ima rūpėti visiems, tačiau iš tiesų nėra nei Lietuvos metafora, nei ypatingos svarbos klausimas.

Spektakliškumo ginčuose "stačias ar gulsčias" postamentas, kalvelė ar Vytis turi atsirasti minėtoje aikštėje apstu: kiekvienas, priklausomai nuo socialinio sluoksnio, gyvenamosios vietos, politinių pažiūrų, skuba pareikšti nuomonę, kuri iš tiesų, daugeliu atvejų, įdomi tik ją pareiškusiems ir jų draugams socialiniame tinkle. Visi tie piketėliai ir akcijėlės dėl kalvos, mokytojų, gydytojų, dėstytojų atlyginimų ir daugelio kitų klausimų jau traktuojami kaip spektaklio visuomenės reiškiniai, primenantys kompiuterinį žaidimą "SimCity". Šiame simuliaciniame žaidime dalyviui pasiūloma vadovauti valstybei, kurioje periodiškai kyla riaušės, streikai ir piketai. Tačiau kyla jie ne dėl idėjų, o tik dėl materialinių gyvenimo sąlygų. Mūsų realybėje valdžia į minėtus protestus žiūri kaip žaidėjai, prie kompiuterių ekranų žaidžiantys "SimCity".

Esminė spektaklio ir tradicinės visuomenės skirtis – tai įsitraukimo į scenos veiksmą laipsnis. Ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas prieš šimtmetį yra rašęs apie labai svarbų senojo ir modernaus žmogaus elgesio pobūdį spektaklio akivaizdoje. Kai ateinama į teatro spektaklį, egzistuoja dviejų reakcijų galimybė: spektaklio veikėjui patyrus nelaimę ar sunkiai kankinantis, senasis žmogus norėtų pulti į sceną ir padėti personažui, o modernusis žmogus, būdamas teatre, puikiai supranta spektaklio sąlygiškumą ir nepuola į pagalbą toje situacijoje, kuri nėra tikra.

Remiantis J.Ortega y Gassetu, galima formuluoti dvejopą mūsų dienų Lietuvos žmogaus laikyseną viešųjų konfliktų atžvilgiu: vieni puola į viešumo sceną, arba ignoruodami veiksmo spektakliškumą, arba, sąmoningai suprasdami, kad tai, kas vyksta, tėra maskaradas, mėgaujasi spektaklyje gavę vaidmenis. Kiti, puikiai suprasdami, kad, neturėdami tiesioginio sąlyčio su ta konkrečia tikrove, kurioje konfliktas vyksta, ir nežinodami visos informacijos, tegali vienaip ar kitaip stebėti, o gal net ignoruoti iš tiesų besikartojančias rietenas.

Man, kaip katalikui, artėjant šv.Kalėdoms, sėdinčiam paskutiniame bažnyčios suole, visiškai nerūpi (kaip, beje, ir daugeliui jaunų žmonių Lietuvoje), kokia bus Lukiškių aikštė (nes nuo jos pasaulis nei prasidėjo, nei baigiasi), kiek kitais metais padidės atlyginimai (nes nuo manęs tai beveik nepriklauso), vis vien man ir dėl Rūtos Vanagaitės, ir dėl kitų spektaklių pagrindinių veikėjų bei statistų (nes labiau domiuosi reiškiniais nei atskirais žmonėmis).

Paskutiniame bažnyčios suole man gera todėl, kad neturiu teisės teisti toje pačioje bažnyčioje tik prieš televizijos kameras pasirodyti ateinančių viešųjų aktorių. O dar geresnis jausmas apima tada, kai imu tik labai nestipriai nujausti, kad už visus kasdienius mūsų konfliktus esama daug svarbesnių vertybių: gailestingumo, atjautos, bendrystės, įsiklausymo į kitokią nuomonę. Ir dar labiau gera todėl, kad kryžiaus (nors Vilniuje ir stovi Trijų Kryžių paminklas), viliuosi, neištiks Vyties likimas – kryžius netaps simuliakru, nes kryžius ir tikinčiajam, ir abejojančiajam, ieškančiajam, ir net ateistui (nes krikščionybė yra mūsų civilizacijos kertinis akmuo) dar byloja, kad esama ženklų, už kurių slypi pirminė tikrovė, o ne kiti ženklai ar simboliai. Bent jau man ši mintis yra ramybės, artėjant šv.Kalėdoms, pagrindas ir priežastis.

Pax vobiscum – ramybės Jums.