Pax vobiscum

Prieš daugiau nei dešimtmetį, prezidento Rolando Pakso apkaltos metu, filosofas Leonidas Donskis parašė komentarą, kurio pavadinimas sutampa su šio teksto antrašte. Tuo metu mąstytojas pastebėjo, kad visuomenė yra kraštutinai susikaldžiusi į "runkelius" ir "elitą" ir labai stokojama taikaus, ramaus, blaivaus žvilgsnio į tai, kas vyksta Lietuvoje. L.Donskio analizuotas skandalas tapo programiniu mūsų viešojo gyvenimo dekados reiškiniu, padiktavusiu daugelio piliečių nesutarimų, atminties, socialinių ir kultūrinių konfliktų anatomiją.

Mokslinė sąvoka "spektaklio visuomenė" gimė XX a. antrosios pusės prancūzų filosofų diskusijose. Pasak jų, šiuolaikinėje visuomenėje beveik neliko nieko tikra ir patvirtinama tuo, kas anksčiau vadinta egzistenciniu įsitikinimu. Kai vyksta vienas ar kitas gyvenimo reiškinys, įvykis, nuomonės susikerta, spektaklio visuomenėje niekas neužima pozicijos dėl gilių savo asmeninių pažiūrų: požiūris šiais laikais jau ir Lietuvoje reikalingas tik kaip proga pasirodyti socialiniuose tinkluose, laikraščių pirmuosiuose puslapiuose ar interneto portalų ekranuose. Spektaklio visuomenėje gyvenantys žmonės renkasi idėjas ne pagal tai, kuo tiki, o pagal tai, kam tai galėtų būti patogu, kaip tai atrodys kitų akyse, pagaliau, kas man pačiam teks iš šios pozicijos.

Akivaizdu, kad lietuviškoji liaudis (vartoju šį žodžių junginį, nes visuomenės, klasikine vakarietiškąja prasme, mūsų šalyje nėra) itin stokoja optimizmo. Dar prieš kelerius metus buvo daug kalbama apie vizijų, strategijų Lietuvai stoką. Dabar šią užduotį lyderiai nusimetė nuo savęs ir perleido eiliniams žmonėms, kurie turėtų pasiūlyti šalies ateities kelią. Valdžia apie ateitį jau nemąsto. Žmonės, kasdien girdėdami minėtų žiniasklaidos kanalų populiarinamus požiūrius, į ateitį žvelgti irgi jau nebeturi laiko. Šios padėties rezultatas – kai nėra mąstymo apie ateitį, negali būti nei optimizmo, nei pesimizmo, nes viskas orientuota tik į šią dieną.

Optimizmas, kaip egzistencinė ir praktinė nuostata, kyla iš tikėjimo, kuris labai daug kalba apie ateitį. Neišvengiamai (nors šio teksto rašymo metu tai paradoksaliai atrodo beveik neįtikima) ir mūsų valstybėje netrukus ateis šv.Kalėdos. Adventinį susikaupimą ir rimtį turbūt jau negrįžtamai pakeitė ginčai dėl vienos aikštės, kuri staiga ima rūpėti visiems, tačiau iš tiesų nėra nei Lietuvos metafora, nei ypatingos svarbos klausimas.

Spektakliškumo ginčuose "stačias ar gulsčias" postamentas, kalvelė ar Vytis turi atsirasti minėtoje aikštėje apstu: kiekvienas, priklausomai nuo socialinio sluoksnio, gyvenamosios vietos, politinių pažiūrų, skuba pareikšti nuomonę, kuri iš tiesų, daugeliu atvejų, įdomi tik ją pareiškusiems ir jų draugams socialiniame tinkle. Visi tie piketėliai ir akcijėlės dėl kalvos, mokytojų, gydytojų, dėstytojų atlyginimų ir daugelio kitų klausimų jau traktuojami kaip spektaklio visuomenės reiškiniai, primenantys kompiuterinį žaidimą "SimCity". Šiame simuliaciniame žaidime dalyviui pasiūloma vadovauti valstybei, kurioje periodiškai kyla riaušės, streikai ir piketai. Tačiau kyla jie ne dėl idėjų, o tik dėl materialinių gyvenimo sąlygų. Mūsų realybėje valdžia į minėtus protestus žiūri kaip žaidėjai, prie kompiuterių ekranų žaidžiantys "SimCity".

Esminė spektaklio ir tradicinės visuomenės skirtis – tai įsitraukimo į scenos veiksmą laipsnis. Ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas prieš šimtmetį yra rašęs apie labai svarbų senojo ir modernaus žmogaus elgesio pobūdį spektaklio akivaizdoje. Kai ateinama į teatro spektaklį, egzistuoja dviejų reakcijų galimybė: spektaklio veikėjui patyrus nelaimę ar sunkiai kankinantis, senasis žmogus norėtų pulti į sceną ir padėti personažui, o modernusis žmogus, būdamas teatre, puikiai supranta spektaklio sąlygiškumą ir nepuola į pagalbą toje situacijoje, kuri nėra tikra.

Remiantis J.Ortega y Gassetu, galima formuluoti dvejopą mūsų dienų Lietuvos žmogaus laikyseną viešųjų konfliktų atžvilgiu: vieni puola į viešumo sceną, arba ignoruodami veiksmo spektakliškumą, arba, sąmoningai suprasdami, kad tai, kas vyksta, tėra maskaradas, mėgaujasi spektaklyje gavę vaidmenis. Kiti, puikiai suprasdami, kad, neturėdami tiesioginio sąlyčio su ta konkrečia tikrove, kurioje konfliktas vyksta, ir nežinodami visos informacijos, tegali vienaip ar kitaip stebėti, o gal net ignoruoti iš tiesų besikartojančias rietenas.

Man, kaip katalikui, artėjant šv.Kalėdoms, sėdinčiam paskutiniame bažnyčios suole, visiškai nerūpi (kaip, beje, ir daugeliui jaunų žmonių Lietuvoje), kokia bus Lukiškių aikštė (nes nuo jos pasaulis nei prasidėjo, nei baigiasi), kiek kitais metais padidės atlyginimai (nes nuo manęs tai beveik nepriklauso), vis vien man ir dėl Rūtos Vanagaitės, ir dėl kitų spektaklių pagrindinių veikėjų bei statistų (nes labiau domiuosi reiškiniais nei atskirais žmonėmis).

Paskutiniame bažnyčios suole man gera todėl, kad neturiu teisės teisti toje pačioje bažnyčioje tik prieš televizijos kameras pasirodyti ateinančių viešųjų aktorių. O dar geresnis jausmas apima tada, kai imu tik labai nestipriai nujausti, kad už visus kasdienius mūsų konfliktus esama daug svarbesnių vertybių: gailestingumo, atjautos, bendrystės, įsiklausymo į kitokią nuomonę. Ir dar labiau gera todėl, kad kryžiaus (nors Vilniuje ir stovi Trijų Kryžių paminklas), viliuosi, neištiks Vyties likimas – kryžius netaps simuliakru, nes kryžius ir tikinčiajam, ir abejojančiajam, ieškančiajam, ir net ateistui (nes krikščionybė yra mūsų civilizacijos kertinis akmuo) dar byloja, kad esama ženklų, už kurių slypi pirminė tikrovė, o ne kiti ženklai ar simboliai. Bent jau man ši mintis yra ramybės, artėjant šv.Kalėdoms, pagrindas ir priežastis.

Pax vobiscum – ramybės Jums.


Šiame straipsnyje: apkaltapolitikakonfliktai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kryžkelė: tarp laisvės ir sotumo
    Kryžkelė: tarp laisvės ir sotumo

    Istorija parodė, kad neteisus buvo Karalius Saulė (Prancūzijos karalius Liudvikas XIV), sakydamas, kad "valstybė – tai aš". Valstybė – tai mes, visi jos piliečiai, ir tik nuo mūsų priklauso, kuriuo kryžkelės keliu pasuksi...

  • Santuoka be meilės
    Santuoka be meilės

    Kol pedagogai stiprina streikų apkasus, o Švietimo ir mokslo ministerija kiša stručio galvą į smėlį, gyvenimas teka savo vaga. Tik plukdo kaskart į vis aklinesnį užutėkį, kur ne tik valtys šonais brūžinasi, bet greit jau ir ir...

  • Raudonojo maro medžioklė
    Raudonojo maro medžioklė

    Šiais politinių neramumų, populizmo ir demagogijos laikais aktualumo neprarandantis terminas "makartizmas" (angl. "McCarthyism"), reiškiantis kaltinimą išdavyste ar priešiška veikla, neturint jokių sva...

  • Milijoninė alkoholio žala – tik ledkalnio viršūnė
    Milijoninė alkoholio žala – tik ledkalnio viršūnė

    Alkoholio žala aplinkiniams, o ne pačiam geriančiajam, yra milžiniška – Lietuvoje ji sudaro daugiau nei trečdalį visos žalos ir siekia šimtus milijonų eurų, o teikiama pagalba yra nepakankama arba jos visai nėra. Tuo tarpu labiaus...

    6
  • Politinės rinkodaros dumblas
    Politinės rinkodaros dumblas

    Politinės rinkodaros ir savireklamos asas, turbūt garsiausias tėvas Lietuvoje (po Kęstučio P.), parlamentaras ir disidentas Petras G. susirūpino grėsmėmis valstybei, kurią myli kaip pats save ir savo Seimo kėdę. Todėl surašė laišką,...

    6
  • Vietoj „Kvadrato“ – joga
    Vietoj „Kvadrato“ – joga

    Naujienų srauto niekaip neapleidžia švietimo sistemos naujovės. ...

    1
  • Mintys apie 1918-uosius ir jų padarinius
    Mintys apie 1918-uosius ir jų padarinius

    2018-ųjų lapkritis – kupinas išdidumo ir nostalgijos, šalims minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir nepriklausomų valstybių susikūrimą (arba atsikūrimą) žlugus Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos imperijoms. ...

    1
  • Neteisingas teisingumas
    Neteisingas teisingumas

    Aišku, privati nuosavybė yra neliečiama, o jei liečiama, už ją kompensuojama. Maža smulkmena, dar žiūrint, kieno liečiama. Jei liečiama niekam nežinomų, mažų žmonelių, tie gali ir palūkėti. Pavyzdžiui, šiuo metu grąžinta 99 p...

    7
  • Mėnulio fazių ritmu
    Mėnulio fazių ritmu

    Klejojantis Seimas ruošiasi metro statybai, apie žodžio laisvę burnojanti Mėnulio brolija reikalauja rodyti per televiziją visą jų mitingą iš naujo, minia nori, kad iš narkomanų nebeatiminėtų vaikų, o portalai prisiminė laikus...

    11
  • Pirmyn į kolchozą
    Pirmyn į kolchozą

    Seimas po šešto (!!!) svarstymo pagaliau leido šunims loti. Štai visa dabartinių valdančiųjų esmė vienu sakiniu. Gal uždraustų, bet jei ir uždraudus tas šuva los? Ką su tokiu daryt? Atimt? O kur atėmus dėt? Ai, teg...

    108
Daugiau straipsnių