Pirmoji Vilniaus okupacija 1655 metais

Lietuvos valstybės istorijoje yra daug skaudžių įvykių, palaipsniui šalį atvedusių nuo Vytauto Didžiojo laikų europinės galybės iki provincialių Rusijos gubernijų, vadinamojo Šiaurės Vakarų krašto padėties. Bet vienas istorinis įvykis čia buvo lemtingas, nes nuo jo prasidėjo gana spartus didžiosios valstybės žlugimas. Labiausiai jis paveikė piliečių sąmonę, sugniuždė pasitikėjimą krašto valdovais ir bajorija, kaip laisvės gynėjais. Tai pirmoji sostinės Vilniaus okupacija, įvykusi 1655 m. rugpjūčio 8 dieną.

XVII a. viduryje Abiejų Tautų Respublika buvo įsivėlusi į labai varginančius karus su B. Chmelnickio kazokais ir Švedija. O čia dar ir Maskvos caras Aleksejus Michailovičius su didžiule šimtatūkstantine armija, talkinamas Ukrainos kazokų, 1654 m. gegužę įsiveržė į Lietuvą, nes seniai puoselėjo teritorines pretenzijas bei religinę neapykantą. Tam sunkiam laikotarpiui įvardyti istorinėje literatūroje prigijo apibūdinimas „tvano metai“. Krašto padėtį labai komplikavo valdovo Jono Kazimiero neryžtingumas, nesuderinti Lietuvos ir Lenkijos karo veiksmai, etmonų tarpusavio nesutarimai. Priešas sostinę Vilnių užėmė be mūšio – nedidelė 4 tūkst. karių Jonušo Radvilos vadovaujama kariuomenė tik sudegino Žaliąjį tiltą ir pasitraukė į įtvirtintą stovyklą prie Kėdainių.

Užgrobę Vilnių rusų kariai ir atamano Ivano Zolotarenkos kazokai jį degino ir plėšė. Gaisrai mieste truko 17 parų; išgrobti buvo net didikų palaidojimai bažnyčių rūsiuose. Maskvėnams užėmus Vilnių, po kelių dienų į miestą atvyko pats caras A. Michailovičius ir buvo čia iki rugsėjo 22 dienos.

Apie priešų siautėjimą yra išlikę ir nepriklausomų liudininkų pasakojimų. Vienas jų – tuo metu Smolenske viešėjęs kunigas Michelis Bianchis, Venecijos Respublikos diplomatas. Vėliau jis Albero Viminos slapyvardžiu parašė knygą „Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje“. Venecijietis ten pateikė labai iškalbingų faktų apie Maskvos kariuomenės savivalę okupuotose Lietuvos teritorijose, paliudijo apie meno ir kultūros vertybių grobimą bei naikinimą. Savo veikale M. Bianchis rašė: „Barbariškiausiai – panašiai kaip Smolenske – pasielgta su katalikų bažnyčiomis; kelios iš jų sudegintos. Priešo valiai buvo palikti auksiniai daiktai ir brangūs baldai: nepagalvojus apie pabėgimą, jie nebuvo išgabenti kitur. Nuostoliai nesuskaičiuojami, nes neįmanoma nei atgauti pagrobtų turtų, nei atstatyti nuniokotų kaimų bei miestų pastatų, nei sugrąžinti į darbą kaimiečių, kurie buvo išvežti ir apgyvendinti tose Maskvos kunigaikštystės vietose, kur labiausiai trūksta žmonių; dalis išvežtųjų papildė dėl 1654 m. maro sumažėjusį gyventojų skaičių Maskvos mieste bei jo apylinkėse. Jeigu pats nebūčiau matęs per ištisus šešis mėnesius judėjusios begalinės virtinės ratų, pilnų visokio grobio ir nesuskaičiuojamo kiekio išvežamų arklių bei kitų stambių ar smulkių galvijų, negalėčiau patikėti. Kalbėdamas apie šiuos įvykius, galiu drąsiai teigti, kad esu matęs nemažiau šimto tūkstančių vežimų, prikrautų baldų, iš bažnyčių pastogių išplėštų metalo gabalų, vario, geležies, alavo, švino dirbinių, vilnos ir kanapės audinių ir įvairiausių kitų bent kiek vertės turinčių daiktų, kuriuos tik kareiviai pamatydavo, – visa tai jie galėjo patogiai išvežti su pagrobtais vežimais ir arkliais“.

Nesmagu priminti tuos baisiuosius 1655-uosius, tačiau sukaktis tikrai minėtina, nes privalome žinoti savo istoriją ir  pasimokyti iš jos. Gal ir pasisemti tikėjimo savosios valstybės ateitimi.

Iškalbingas tekstas: taigi masiniai vietinių žmonių trėmimai ir išvežimai nėra bolševikinės KGB išradimas; tokia praktika Rusijos politikoje turi šimtametes tradicijas... Įdomi etnologinė smulkmena: pamaskvio kaimų žmonės iki mūsų laikų naminius galvijus šaukia baltiškos kilmės vardais.

Anot istorikų, europietiškas Vilnius carui tapo Vakarų civilizacijos pavyzdžiu, kurį pamatęs ir apiplėšęs jis jo pasiekimus plačiau diegė savo rūmuose Maskvoje. Nuo Vilniaus žlugimo paspartėjo Rusijos kultūrinė europeizacija. Iš Lietuvos išvežti ar vėliau patys atvykę amatininkai buvo įkurdinti specialiame Maskvos priemiestyje – Slobodoje. Šių statybininkų dėka Maskvos valstybėje susiformavo vadinamas rusiškas barokas. Ypač buvo vertinami iš LDK kilę ginklininkai ir auksakaliai, kurie Kremliaus Ginklų rūmuose, remdamiesi Vakarų technologijų pasiekimais, gamino išskirtinius ginklus bei puikius juvelyrinius dirbinius caro buičiai bei stalui. Būtent nuo to laiko rusų didikai vietoj tradicinių plačių suolų, ant kurių sėdėdavo ir miegodavo, pradėjo naudoti kėdes bei lovas.

Okupacinė valdžia Vilniuje buvo leidusi turėti tam tikrą savivaldą. Ir net magistratas veikė. Tada kai kurie pabėgę miestelėnai, rūpindamiesi palikto turto likimu, sugrįžo. Vaivada M. Šachovskojus su tikro ruso didžiadvasiškumu netgi leisdavo pasiimti paslėptas brangenybes. Greit atsirado ir kolaborantų. Miesto magistratas per žymesnes šventes rusų vadams nešdavo vadinamąją „kalėdą“. Pavyzdžiui, 1657 m. pajamų ir išlaidų knygoje parašyta: „Jų malonybės ponai burmistrai ir tarybos nariai, sveikindami Velykų švenčių proga kunigaikštį Michailą Semionovičių Šachovskojų, įteikė prancūziškos tešlos pyragą už dvi kapas, du gorčius vyno po kapą ir 36 grašius, du gorčius gvazdikėlių degtinės po 2 kapas“. Teisėjui Iljai Gregoravičiui – visko perpus mažiau. Dar 36 grašiai išleisti už statinaites degtinei ir vynui bei padėklus pyragui. Tik gaila, nenurodyta, apie kokį gorčių kalbama: didįjį ar cecho (5,6 litro ar perpus mažesnį)?

Okupantai Vilniuje išsilaikė gana ilgai, net šešerius metus. Lietuvos kariuomenė du kartus, 1658 m. lapkritį ir 1660 m. gegužę, nesėkmingai bandė atakuoti rusų įgulą, įsitvirtinusią Gedimino pilyje. Sostinę 1661 m. gruodį išvadavo karvedžio Mykolo Kazimiero Paco kariuomenė, padedama miesto gyventojų. Ir toje pat magistrato pajamų ir išlaidų knygoje įrašyta, kiek gi sumokėta dailidėms už šturmo kopėčių pagaminimą bei ešafoto pilies vaivadai Danilai Mišeckiui, pramintam Tironu, nukirsdinti pastatymą.

Nuostabiausia, kad po šitokio nusiaubimo, o dar ir prie visų karo nelaimių prisidėjusios baisios maro epidemijos, Lietuva surado jėgų pakilti, apginti, nors ir laikinai, savo valstybingumą, atkurti ūkinį gyvenimą ir kultūros raišką. Tarsi Feniksas iš pelenų kilo ir Vilnius... Stebina tokie faktai: vos tik išvijus priešus iš Vilniaus, suniokotame mieste buvo pastatytos bažnyčios – baroko architektūros šedevrai: Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus Antakalnyje ir Šv. Kryžiaus Jeruzalėje.

Nesmagu priminti tuos baisiuosius 1655-uosius, tačiau sukaktis tikrai minėtina, nes privalome žinoti savo istoriją ir  pasimokyti iš jos. Gal ir pasisemti tikėjimo savosios valstybės ateitimi.


Šiame straipsnyje: 1655vilniaus okupacijaVilnius

NAUJAUSI KOMENTARAI

o

o portretas
dabar okupuoti europos sajungos
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Atostogaujantys lavonai
    Atostogaujantys lavonai

    Šiaip jau pravirkdyti mane nelengva, bet žiūrėdama paskutines 30 filmo "Call Me by Your Name" ("Vadink mane savo vardu") minučių, ašarojau nevaikiškai. Visai nenoriu gadinti jums žiūrėjimo malonumo juostos, kuri...

    14
  • Ne maištas, ne reforma. Kas tai?
    Ne maištas, ne reforma. Kas tai?

    Tai etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Nuo rugsėjo 1-osios įsigalioja nauja pedagogų darbo apmokėjimo tvarka. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, tai viešojoje erdvėje pasirodę skaičiai. 32 tūkst. mokytojų ir 22 tūkst. etatų, kuriuos si...

    1
  • Lietuva per brangi
    Lietuva per brangi

    Šventas atostogų metas rugpjūtis. Na, Prezidentė Dalia Grybauskaitė kasmet šventvagiauja, neina atostogų, nors tu ką. Jau devynerius metus nepavargsta vargti. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis mažumėlę bus su šeima – ke...

    1
  • Skęstančiųjų gelbėjimas: tik jų pačių reikalas?
    Skęstančiųjų gelbėjimas: tik jų pačių reikalas?

    Medikų misija gelbėti žmogaus gyvybę. Ir tikrai mūsų, Lietuvos medikai, yra profesionalūs, vertinami pasaulyje. Jie vertesni ir daug didesnių atlyginimų, ir daug daugiau visuomenės pagarbos. Tačiau socialinio draudimo sistema Lietuvoje ne tik netobu...

    3
  • Populistas pasikliovė likimu
    Populistas pasikliovė likimu

    Gajus gimė liepos 13-ąją senovės Romoje, todėl ne veltui buvo vadinamas dar ir Julijumi. Tiesa, niekas iš tuos laikus pamenančių senolių šiandien aiškiai neprisimena, ar ta diena buvo penktadienis. Gajaus vaikystės laikais Roma bu...

    3
  • Kaip pasauliniai prekybos karai paveiks Baltijos šalis?
    Kaip pasauliniai prekybos karai paveiks Baltijos šalis?

    Kas praėjusių metų pabaigoje atrodė tik kaip tolima rizika, šiandien tapo kasdienybe – didžiosios pasaulio šalys kone kiekvieną mėnesį paskelbia apie vis naujus importo tarifus. Ko pasaulinės prekybos fronte galima tikėtis ateityj...

  • Vieninga Europa galėtų lengvai apsiginti nuo Rusijos
    Vieninga Europa galėtų lengvai apsiginti nuo Rusijos

    Prancūzija gynybai išleidžia daugiau negu Rusija. Reikia pripažinti, kad šie skaičiai truputį klaidinantys. Kremlius tikriausiai deklaruoja sumažintas išlaidas. Be to, jis savais 55,3 mlrd. JAV dolerių apmoka daugiau negu Prancūzij...

    2
  • Lūkesčiai, kad būstas brangs, blėsta
    Lūkesčiai, kad būstas brangs, blėsta

    Antrą šių metų ketvirtį gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų pokyčių Lietuvoje dar šiek tiek sumenko. ...

  •  Transatlantiniai santykiai – tikėtis geriausio, ruoštis blogiausiam?
    Transatlantiniai santykiai – tikėtis geriausio, ruoštis blogiausiam?

    Turbūt joks NATO vadovų susitikimas nekėlė tiek nerimo ir spėlionių dėl jo baigties, kiek vyksiantis šią savaitę. ...

  • Darbuotojai užsieniečiai – naudingi, bet nepageidaujami?
    Darbuotojai užsieniečiai – naudingi, bet nepageidaujami?

    Valdžia pagaliau suvokusi, kad demografijos situacija Lietuvoje yra „deganti” problema, ėmėsi ją spręsti. Parengė „Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategiją” bei jos įgyvendinimo veiksmų planą ir prad...

    1
Daugiau straipsnių