Politika Londono gaisro fone

Pradėkime nuo „New York Times‘o“. Jo redaktorių žodžiais, „Didžiojoje Britanijoje – audringi laikai. Pastarąjį dešimtmetį daugelis įvykių sugriovė britų pasitikėjimą savo valstybės aparatu – 2008 m. finansų krachas, besitęsiantis terorizmas, ne paskutinėje vietoje – chaosas vyriausybėje dėl laukiančio „Brexito“.

O Grenfellio dangoraižio katastrofa – tik paskutinis liūdnas patvirtinimas, jog valdžios įstaigos piliečiams duotojo savo pažado „Pasitikėkite mumis, mes Jus apsaugosime!“ ištęsėti nesugeba.

Tačiau šį pasitikėjimą reikia žūtbūt atgauti – ir jį pelnyti turi kiekviena save demokratine vadinanti institucija“, – rašė pagrindinio Niujorko dienraščio redaktoriai.

Anot Londono laikraščio „Guardian“, „šio gaisro niekada neturėjo būti. Viename iš turtingiausių mikrorajonų, esančių viename turtingiausių pasaulio miestų, kaupiasi priekaištai dėl negirdomis nuleistų įspėjimų ir atidėliojimų įgyvendinant saugumo rekomendacijas.

Taip pat gausėja įtarimų dėl nuo plėšrios statybų pramonės priklausomos vyriausybės, kuri per savo taupymo politiką nutraukia pinigus nuo vietos savivaldybių. Tai ryški žymė atsiveriančios prarajos tarp vargšų ir turčių, kurie gyvena vieni nuo kitų atskirti vos poros gatvių.

Gal Grenfellio daugiaaukštis taps akimirka, ženklinančia ryžtą, kad „niekada daugiau“ tokia katastrofa nebepasikartotų, gal tai taps politikos prieš būstų krizę katalizatoriumi“, – vylėsi Jungtinės Karalystės sostinės kairiųjų laikraštis.

Belgijos dienraštis „Gazet van Antwerpen“ teigė, kad šį gaisrą to daugiaaukščio gyventojai „jau buvo išpranašavę. Juk prieš porą savaičių jie rašė, jog turės ko gero įvykti nelaimė, kol pagaliau bus sustiprinama priešgaisrinė apsauga.

Tačiau dabar jie nebegyvi, žuvę tokiame gaisre, kurio ir baiminosi. Tai ciniška ir neteisinga pasekmė – ir gėda visai Didžiajai Britanijai. Ypač dėl to, jog dar neseniai šis daugiaaukštis juk buvo renovuojamas, tačiau neinvestuojant visiškai nieko į dūmų užčiuopimo ar gaisro gesinimo vandeniu įrangas.

Vyko ir vyksta tyrimai, kaip gaisras galėjo taip greitai išplisti. Jiems pasibaigus geriausiu atveju bus išleisti nauji potvarkiai. Tačiau per pastaruosius kelerius metus Didžiojoje Britanijoje per mažai investuojama socialiniams poreikiams tenkinti, ir tai piliečiams įgriso.

Po perkūnais, juk yra kiekvienos vyriausybės pareiga užtikrinti saugią gyvenimo erdvę – ir tai galioja ne tik Didžiajai Britanijai“, – beveik keikdamasis, bet, mano nuomone, visu šimtu procentų teisingai, teigė Antverpeno laikraštis.

Turkijos internetinis dienraštis „T24“ pažymėjo, kad konservatorius „Borisas Johnsonas, dabar Britanijos užsienio reikalų ministras, savo laiku kaip Londono meras ėmėsi radikaliai sumažinti ugniagesių biudžetą. Priešgaisrinės tarnybos komisijai šiems biudžeto karpymams pasipriešinus, B. Johnsonas juos įgyvendino tiesiog įsakais.

Kensingtono, kur tragedija įvyko, ir Čelsio mikrorajonuose gaisrinių automobilių skaičių jis iš aštuonių sumažino iki keturių. Į visus įspėjimus numojo ranka.

Šis gaisras pirštu prikišamai rodo Didžiojoje Britanijoje esančius klasinius skirtumus. Sudegusiame daugiabutyje gyveno vargšai ir migrantai. Šitie žmonės neteko gyvybės, nes buvo nepasiturintys. O tie, kurie nežuvo, bet neteko būsto, dabar liko benamiais“, – baigė Stambulo laikraštis.

Dabar grįžkime į „normalią“ politiką, vykusia kelias dienas prieš Londono gaisrą.

Pasak Norvegijos sostinės dienraščio „Verdens Gang“, „kaip tik šiais audringais laikais britams reiktų stiprios, stabilios vyriausybės, tačiau būtent tokios jie šįkart nesulauks. Reikia stebėtis, kiek daug balsų atiteko leiboristams. Jų partijos vadovas Jeremy Corbynas laimėjo ypač jaunųjų rinkėjų simpatiją.

Tačiau likęs pasaulis šiuo kairiuoju politiku nepasitiki: jis priešinasi NATO, skeptiškai žiūri į Europos Sąjungą, nemėgsta prekybos sutarčių“, – rašė Oslo laikraštis, savo vedamąjį baigdamas tokiais žodžiais:

„Nuostabą kelia tik tai, kaip šalis su tokiomis didingomis demokratijos tradicijomis galėjo priekin iškelti tokius blogus kandidatus kaip Theresą May ir Jeremy Corbyną“.

Aną savaitgalį konservatorius palaikantis dienraštis „Telegraph“ savo sekmadienio laidoje pripažino, kad „torių partijai reikia giliai siekiančio atsinaujinimo. Th. May sprendimas atleisti savo artimiausius patarėjus buvo geras pirmas žingsnis.

Tačiau svarbiausias pokytis bus vėl sugrįžti prie klasiškai liberalios ūkio politikos. Laisvos rinkos, individuali atsakomybė, norą kilti į viršų palaikanti politika turi vėl būti pastūmėta į centrą. Mums reikia praktinių priemonių ūkio augimui paspartinti ir gyvenimo srandartui pakelti.

J. Corbynas rinkėjams suteikė vilties. Tą patį dabar turi padaryti ir toriai“, rašė laikraštis „Sunday Telegraph“.

Praėjusį savaitgalį Hanoveryje suvažiavo ir Vokietijos „Kairiųjų partijos“, dar kairesnės už koalicijoje su dabar Vokietiją valdančiais krikščionimis demokratais esančius socialdemokratus, delegatai, – jų maždaug 600-ai, – ir pritarė dokumentui, kuriame, „be kita ko, reikalaujama, kad Vokietijos kariuomenė niekur nedalyvautų ginkluotose kovose.

O NATO turėtų būti išformuojama, ją pakeisti turėtų kolektyvinė saugumo sistema, į kurią būtų įtraukiama ir Rusija. Socialinėje politikoje Kairiųjų partija reikalauja garantuotų bazinių pajamų ir pensijų minimumo, abiem atvejais ne mažiau 1050 eurų. Minimalus atlyginimas turėtų būti 12 eurų per valandą.

Dažnai kalbama, kad po rinkimų rudenį, užuot dabartinės krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicijos ar net, kaip siekia Angela Merkel, vienų krikščionių demokratų ar koalicijoje su liberalais vyriausybės, Vokietijai vadovauti galėtų socialdemokratų, dar kairesnės Kairiųjų partijos ir Žaliųjų partijos koalicija.

Dabar, dienraščiui „Welt“ kalbėjo žaliųjų kandidatas į kanclerius Ozdemiras, savo užsienio politikos kursu Kairiųjų partija tyčia apsunkino tokios kairiųjų ir žaliųjų koalicijos galimybes. Tai, anot jo, apgailėtina.

Berlyno nepriklausomų kairiųjų dienraštis „Tageszeitung“ taip pat apgailestavo, kad „Kairiųjų partija neišnaudoja visų savo galimybių. Juk atsižvelgiant į centristiškai orientuotus Žaliuosius ir neužtikrintai veikiančius socialdemokratus atsivieria terpė egalitariškai nusiteikusiai, nedogmatiškai jėgai.

Tačiau kol 8 proc. surenkanti Kairiųjų partija pretenduoja viena kalbėti už liaudį, kol ji tenkinasi tik piktinimusi kitais ir jai svarbiau atrodyti teisiai negu laimėti politiškai, tol ji ir liks nepatraukli“, – rašė Berlyno Tageszeitungas.