Proginio kino alternatyvos

Vasario 16 d. įvyko režisieriaus Donato Ulvydo filmo premjera "Emilija iš Laisvės alėjos".

Filmas prasideda 1972 m. pavasarį, kai protestuodamas prieš sovietinį režimą Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegina Romas Kalanta. Siužetas pasakoja dramatišką šalies istoriją, rekonstruojami lemtingi žmonių pasirinkimai, skirtingi kartų išgyvenimai ir požiūriai sovietmečiu. Pagrindinei veikėjai – jaunai aktorei gavus Emilijos Pliaterytės vaidmenį, darbas teatre tampa kovos už šalies laisvę mūšio lauku, ją smerkia kolegos, persekioja saugumiečiai.

Didžioji veiksmo dalis vyksta teatre, tuo filmas primena, kad sovietmečiu gyvenimas buvo panašus į teatrą, kuriame atsisakiusieji vaidinti rizikuodavo savo gyvybe, sveikata, gerove. Poezijos, Vytauto Kernagio ankstyvųjų dainų, spektaklio inscenizacijų forma filme primenama tuomet vartojama Ezopo kalba – tik taip buvo galima kalbėti ir susikalbėti tarp Lietuvos laisve susirūpinusių bendraminčių. Taikliai perteikiama savo šeimos stalu, buities reikmėmis labiau, negu patriotizmu susirūpinusių žmonių nuotaika, vyravusi ne tik tarp darbininkų, bet ir menininkų bendruomenėje. Filmas sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, kūrėjai savo darbą vadina paminklu žmonėms, kovojusiems už Lietuvos laisvę.

Tokius filmus, atrodo, paprasta vertinti edukaciniame kontekste, kaip teigiamą ir paveikią patriotizmo skatinimo ar šalies istorijos mokymo priemonę. Atrodytų, svarbiausia vertinimo problema – išsiaiškinti, kiek tiksliai filme perteikti realūs įvykiai ar neapsirikta kokiomis rekvizito detalėmis vaizduojant laikotarpį? Juk istorija nesena, daug kas sutikrina detales gyvai, iš atminties. "Emilijos iš Laisvės alėjos" kūrėjai kruopščiai atliko šią užduotį ir kino kamera ne kartą nukreipia žiūrovo žvilgsnį į autentiškus interjerus, laikotarpį atspindinčias detales. Siužete remtasi įvykiais iš teatro režisieriaus Jono Jurašo gyvenimo ir darbo sovietmečiu Kauno dramos teatre. Filme netgi vaidina kartu su J.Jurašu dirbęs aktorius Česlovas Stonys, kuris paliko teatrą, protestuodamas prieš režisieriaus nušalinimą. Liudininkų dėka atkurti menkai žinomi įvykiai iš teatralų gyvenimo, pvz., per repeticijas į teatrą atvežtų kaulų davinys iš mėsos kombinato ir entuziastinga aktorių reakcija į šį sutrukdymą.

Tad vertinant telieka savaime suprantamas dalykas – kūrinio emocinis užtaisas, tinkama nuotaika – laiku ištryškusi ašara, juoką sukėlęs sąmojis, empatija teigiamiems herojų veiksmams ir t.t. Tačiau ar to tikrai pakanka, jei į kiną vis dar žiūrime kaip į meno kūrinį, o ne kaip į kokybiškai išpildytos reklamos pakaitalą?

Pasak Umberto Eco, reklamos tikslas – kuo garsiau pateikti kokį nors teiginį, tačiau ji veikia taip, kad žiūrovas galiausiai prisimena ne reklamuojamo daikto savybes, o pačios reklamos ryškumą, garsumą, patrauklumą (dėl šio perteklinio triukšmo reklama eliminuoja prasmę ir yra viena iš cenzūros rūšių). Svarbi masiniam žiūrovui skirto patriotinio kino (šiam žanrui priskirtume ir "Emiliją iš Laisvės alėjos") savybė ta, kad jis nesiekia pasakyti nieko naujo, o tiesiog paprastomis nesudėtingomis vaizdavimo formomis pakartoti, kitaip tariant, reklamuoti gerai žinomas meilės Tėvynei idėjas. Tuo šie, dažnai biografiniai, kūriniai neretai primena konkrečiai progai ar konkursui išskaptuotus natūralistinius paminklus.

Prisiminkime proginius paminklus, kurie savo reprezentuojamą istorinį kontekstą geriausiu atveju primins nebent norinčioms prie jų nusipaveiksluoti šeimoms su mažais vaikas. Su paminklais mums nesiseka, iš jų autorių retai sulaukiame, kad savo darbuose jie parodytų praėjusius laikus iš šiandienos perspektyvos.

Būtent Kaune yra vienas originaliausių viešosios erdvės šiuolaikinio meno kūrinių Lietuvoje. Tai skulptoriaus Roberto Antinio ir architekto Sauliaus Juškio paminklas Romui Kalantai "Aukos laukas" (2002 m.). Proginių kūrinių, istorinės atminties kontekste analogijų neturintis paminklas kaip tik skirtas atminti laikotarpiui, apie kurį ir pasakoja filmas "Emilija iš Laisvės alėjos". "Aukos lauko" autoriai savo kūriniu bandė išvengti tradicinio, vertikalaus skulptūriškumo, būdingo realistiškiems paminklams. Jo atverta tuštuma yra kaip niekad iškalbinga, nesulyginama su kitais tradiciniais pavyzdžiais, kaip ir praeities paieškos apdegusiame, surūdijusiame plote.

Istorinį kiną kuriantys lietuvių režisieriai galėtų ieškoti novatoriško, atviresnio, ne tokio romantiško santykio su praeitimi. Naujajame D.Ulvydo filme kartais tiesiog trūko tylos ir tuštumos reikalingos rastis savo paties mintims, tai būtų scena, prilygstanti R.Antinio idėjai. Tačiau nedaugelis nori ir gali lygiuotis į tokius darbus.

"Emilijoje iš Laisvės alėjos" pasigedau ir kokio nors (kad ir fragmentiško) kasdienybės paveikslo, be kurio filmas apie tylos, šnabždesių, nuobodulio ir virtuvės laikotarpį (kaip jį prisimena jo amžininkai) pavirto triukšmingu trileriu (kurio veikėjai lyg specialieji agentai gyvena, kai yra nuolatinės ribinės situacijos). Kalbant apie triukšmą – ne kartą norėjosi tiesiog išjungti sentimentalų, nuspėjamą, nuolat žiūrovui nurodinėjantį, kaip jaustis, muzikinį akompanimentą.

Norėdamas jaunajai kartai kinu papasakoti apie pilko vėlyvojo sovietmečio kasdienybę, apie pasirinkimą ir laisvės kainą, visų pirma pasiūlyčiau pradėti ne nuo šiandienio lietuviško kino, o pasižiūrėti tokius filmus, kaip Andrzejaus Wajdos "Walensa. Vilties žmogus" (2013) ir Christiano Petzoldo "Barbara" (2012). Ne dėl to, kad laikyčiau Lietuvos istoriją mažiau įdomia ar tinkama geram kinui. Norėčiau, kad iš filmų jaunoji karta ne tik išmoktų istorijos, bet ir suprastų, kad kinas – tai menas, vedžiojantis žiūrovo žvilgsnį, jausmus ir jo mintis naujais, dar nežinomais keliais.


Šiame straipsnyje: kinasSantakažvilgsnis(santaka)

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Visuotinis celibatas
    Visuotinis celibatas

    Kažkaip jau sunku pasitikėti partine sistema Lietuvoje. Tradicinės partijos vienaip ar kitaip prisidirbo, tad tampa itin lengva sukurti tokią neva partiją, kuri dabar ir valdo, tik nelabai žino, kaip tą daryti, ir neturi konstruktyvių idėjų. Telieka ...

    4
  • Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs
    Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs

    SEB banko užsakymu atlikta būsto kainų lūkesčių apklausa rodo, kad kovą gyventojų, manančių, kad būstas brangs, dalis buvo didžiausia nuo 2014 metų pradžios. Jau 59 proc. apklaustųjų praėjusį mėnesį teigė, kad būsto kaina per artimiausius...

  • Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones
    Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones

    Netrukus gyvensime taip, kaip tikėjosi marksistai. Tačiau taip nutiks tik dėl to, kad tuo pasirūpino kapitalistai. Skamba neįtikėtinai? Bet tai tiesa. ...

    2
  • Medinis premjeras
    Medinis premjeras

    Realių darbų nematyti, tačiau Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis šypsosi ir laido primityvius juokelius. Tautoje tai vadinama mediniais bajeriais. ...

    2
  • Pasitvirtino senolių išmintis
    Pasitvirtino senolių išmintis

    Šiemet kuo tiksliausiai pasitvirtino senolių išmintis, apibūdinanti balandžio mėnesio orus: „Viena diena motina, kita diena – močeka“. Tik saulutė kiek ilgiau pamalonindavo  šiluma, tuoj užslinkdavo pilkas gr...

  • Pavasarinis daltonizmas
    Pavasarinis daltonizmas

    Pavasaris spalvų šiemet mums kol kas šykštus. Jau nekalbant apie, kad šią ašarų pakalnę jis išvis pamiršo. ...

    1
  • Kuriuo keliu pasuks prancūzai?
    Kuriuo keliu pasuks prancūzai?

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatai daug ką nustebino, ypač pačius prancūzus. „Tai istorinis poslinkis“, sušuko didžiausią prestižą turintis Paryžiaus dienraštis „Monde“. ...

  • Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?
    Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?

    Gamtoje mažiausiai miega žirafa – vos dvi valandas per parą. Negana to, ji miega labai neramiai. Žirafa saugosi įvairių plėšriųjų žvėrių ir miega su pertraukomis, naktimis, dažniausiai po 5 minutes. ...

    5
  • Visi prieš vieną!
    Visi prieš vieną!

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmąjį turą laimėjęs Emanuelis Macronas – spalvinga asmenybė: jis ir kairysis, ir dešinysis, ir nacionalistas, ir globalistas. Žodžiu, visų galų meistras. ...

    10
  • Prancūziškasis deja vu
    Prancūziškasis deja vu

    Progresyvieji europiečiai gali trumpam atsikvėpti: Prancūzijos maištininkams pritrūko jėgų naujajai revoliucijai įvykdyti. Užsimoję per vieną mūšį užimti savąją bastiliją – Eliziejaus rūmus – ultranacionalistai patyr...

    2
Daugiau straipsnių