Rusijos režimo ypatumus reikėtų analizuoti dėmesingiau

Kaip teigiama supaprastintoje istorijos versijoje, Rusija buvo provakarietiška demokratija, kol Putinas ir jo buvusių bičiulių iš KGB šutvė atėjo į valdžią – tuomet šalis tapo autokratinės ir nusistačiusi prieš Vakarus, brovėsi į savo kaimynių teritorijas ir žudė savo oponentus. Korupcija staigiai išaugo, žiniasklaidos laisvė subyrėjo. Tik aukštos naftos kainos išgelbėjo šį režimą nuo savo paties nekompetencijos pasekmių.

Tony Woodas, kairiosios pakraipos britų rašytojas, savo naujoje knygoje sugriauna didžiąją dalį šio pernelyg personalizuoto ir istorijos analize nepagrįsto požiūrio. Knygoje „Rusija be Putino: pinigai, galia ir naujojo šaltojo karo mitai“ (Russia Without Putin: Money, Power and Myths of the New Cold War) glaustai aprašomi elementai, atskleidžiantys tęstinumą tarp 10-ojo dešimtmečio ir Putino laikmečio.

Glaudūs vyriausybės ir didžiojo verslo ryšiai vargu ar yra kokia nors naujovė. Jų simboliu tapo 1995 metų susitarimas „Paskolos už akcijas“, pagal kurį svarbių politinių ryšių turintys verslo magnatai („oligarchai“) suteikė finansinę pagalbą režimui mainais į svarbiausius valstybinės pramonės aktyvus.

Tiek politinis smurtas, tiek rinkimų klastojimai kyla iš 10-ojo dešimtmečio. Kaip ir groteskiška korupcija valdžios viršūnėje – tik atsirado naujų veidų ir metodai tapo išmanesni. Rusijos politika nebuvo monolitinė anuomet ir nėra tokia dabar. Galbūt ponas Putinas yra Rusijos politinės (ir ekonominės) sistemos centre, bet jis nėra jos įsikūnijimas.

Kitaip negu kai kurie kairiojo sparno Rusijos ekspertai, T. Woodas nejaučia jokių simpatijų Kremliui. Be kita ko, jis yra parašęs nuoširdžią Čečėnijos nepriklausomybės klausimo studiją. Jo nuomone, Rusija nusipelniusi geresnių vadovų negu dabartiniai. Jo skeptiškas ir kai kada klišių gausus požiūris į rinkos ekonomiką gali nepatikti kai kuriems skaitytojams vakariečiams, bet jo kairiosios pažiūros dar labiau paaštrina nesąžiningo ir žiauraus Rusijos kapitalizmo kritiką.

T. Woodo požiūris pasižymi dviem trūkumais. Vienas jų – Rusijos užsienio politika. Keista, bet jis nelinkęs vertinti Sovietų Sąjungos kaip imperijos arba Rusijos santykių su savo posovietinėmis kaimynėmis – kaip imperialistinės arba neokolonialistinės mąstysenos rezultato.

NATO plėtrą jis vaizduoja vien kaip prastai apgalvotos Vakarų didžiosios strategijos rezultatą, o ne kaip atsaką į nuoširdžius (ir aiškiai suvokiamus) nuogąstavimus dėl saugumo minimose šalyse. Jo istorijoje ukrainiečiams balsas nesuteikiamas. Estai ir latviai nė karto nepaminimi. Tai panašu į rašymą apie JAV kovą prieš komunizmą Lotynų Amerikoje praeitame šimtmetyje, nesivarginant paminėti, ką dėl to galvojo, kalbėjo arba darė žmonės Argentinoje, Čilėje arba Nikaragvoje.

T. Woodo taip pat nedomina idėja, kad Rusijos ambicijos galėjo padidėti – nuo noro tiesiog atkurti regioninę hegemoniją iki pastangų žaisti „skaldyk ir valdyk“ žaidimą ir imtis įtakos operacijų „senuosiuose Vakaruose“. Prokremliškų jėgų stiprėjimas tiek dešiniosiose, tiek kairiosiose stovyklose tokiose šalyse kaip Prancūzija, Vokietija ar Italija nėra visiška naujiena, bet jį reikėtų atidžiau patyrinėti.

Ponas Woodas taip pat klaidingai atmeta konflikto tarp Rusijos ir Vakarų bet kokią ideologinė dedamąją. Nuo Jelcino laikų Rusija tapo vis uoliau ortodoksiška, vis griežčiau kritikuojanti Vakarų liberalizmą ir vis labiau linkusi pabrėžti savo išskirtinumą, remdamasi šūkiu, kad „Esame ypatinga šalis, turinti ypatingą likimą, tad įprastos taisyklės mums negalioja.“ Tai nėra marksizmui savo mastu prilygstantis ideologinis aparatas, bet jis tampa vis pastebimesnis.

Naujasis šaltasis karas iš tikrųjų labai nepanašus į ankstesnįjį. Tačiau jis nėra mitas. Ir kol kas Rusija visuose frontuose jį laimi.