Rusijos režimo ypatumus reikėtų analizuoti dėmesingiau

„Rusija be Putino“ yra Rusijos opozicijos šūkis. Dauguma apžvalgininkų Vakaruose dar tą pačią klaidą, redukuodami šį agresijos ir represijų kokteilį iki režimo centrinio veikėjo. Ir tikrųjų rusams ir kitiems iškilusios problemos dėl Kremliaus prasidėjo anksčiau, nei atėjo Vladimiras Putinas, ir tikriausiai tęsis, kai jis pagaliau pasitrauks.

Kaip teigiama supaprastintoje istorijos versijoje, Rusija buvo provakarietiška demokratija, kol Putinas ir jo buvusių bičiulių iš KGB šutvė atėjo į valdžią – tuomet šalis tapo autokratinės ir nusistačiusi prieš Vakarus, brovėsi į savo kaimynių teritorijas ir žudė savo oponentus. Korupcija staigiai išaugo, žiniasklaidos laisvė subyrėjo. Tik aukštos naftos kainos išgelbėjo šį režimą nuo savo paties nekompetencijos pasekmių.

Tony Woodas, kairiosios pakraipos britų rašytojas, savo naujoje knygoje sugriauna didžiąją dalį šio pernelyg personalizuoto ir istorijos analize nepagrįsto požiūrio. Knygoje „Rusija be Putino: pinigai, galia ir naujojo šaltojo karo mitai“ (Russia Without Putin: Money, Power and Myths of the New Cold War) glaustai aprašomi elementai, atskleidžiantys tęstinumą tarp 10-ojo dešimtmečio ir Putino laikmečio.

Glaudūs vyriausybės ir didžiojo verslo ryšiai vargu ar yra kokia nors naujovė. Jų simboliu tapo 1995 metų susitarimas „Paskolos už akcijas“, pagal kurį svarbių politinių ryšių turintys verslo magnatai („oligarchai“) suteikė finansinę pagalbą režimui mainais į svarbiausius valstybinės pramonės aktyvus.

Tiek politinis smurtas, tiek rinkimų klastojimai kyla iš 10-ojo dešimtmečio. Kaip ir groteskiška korupcija valdžios viršūnėje – tik atsirado naujų veidų ir metodai tapo išmanesni. Rusijos politika nebuvo monolitinė anuomet ir nėra tokia dabar. Galbūt ponas Putinas yra Rusijos politinės (ir ekonominės) sistemos centre, bet jis nėra jos įsikūnijimas.

Kitaip negu kai kurie kairiojo sparno Rusijos ekspertai, T. Woodas nejaučia jokių simpatijų Kremliui. Be kita ko, jis yra parašęs nuoširdžią Čečėnijos nepriklausomybės klausimo studiją. Jo nuomone, Rusija nusipelniusi geresnių vadovų negu dabartiniai. Jo skeptiškas ir kai kada klišių gausus požiūris į rinkos ekonomiką gali nepatikti kai kuriems skaitytojams vakariečiams, bet jo kairiosios pažiūros dar labiau paaštrina nesąžiningo ir žiauraus Rusijos kapitalizmo kritiką.

T. Woodo požiūris pasižymi dviem trūkumais. Vienas jų – Rusijos užsienio politika. Keista, bet jis nelinkęs vertinti Sovietų Sąjungos kaip imperijos arba Rusijos santykių su savo posovietinėmis kaimynėmis – kaip imperialistinės arba neokolonialistinės mąstysenos rezultato.

NATO plėtrą jis vaizduoja vien kaip prastai apgalvotos Vakarų didžiosios strategijos rezultatą, o ne kaip atsaką į nuoširdžius (ir aiškiai suvokiamus) nuogąstavimus dėl saugumo minimose šalyse. Jo istorijoje ukrainiečiams balsas nesuteikiamas. Estai ir latviai nė karto nepaminimi. Tai panašu į rašymą apie JAV kovą prieš komunizmą Lotynų Amerikoje praeitame šimtmetyje, nesivarginant paminėti, ką dėl to galvojo, kalbėjo arba darė žmonės Argentinoje, Čilėje arba Nikaragvoje.

T. Woodo taip pat nedomina idėja, kad Rusijos ambicijos galėjo padidėti – nuo noro tiesiog atkurti regioninę hegemoniją iki pastangų žaisti „skaldyk ir valdyk“ žaidimą ir imtis įtakos operacijų „senuosiuose Vakaruose“. Prokremliškų jėgų stiprėjimas tiek dešiniosiose, tiek kairiosiose stovyklose tokiose šalyse kaip Prancūzija, Vokietija ar Italija nėra visiška naujiena, bet jį reikėtų atidžiau patyrinėti.

Ponas Woodas taip pat klaidingai atmeta konflikto tarp Rusijos ir Vakarų bet kokią ideologinė dedamąją. Nuo Jelcino laikų Rusija tapo vis uoliau ortodoksiška, vis griežčiau kritikuojanti Vakarų liberalizmą ir vis labiau linkusi pabrėžti savo išskirtinumą, remdamasi šūkiu, kad „Esame ypatinga šalis, turinti ypatingą likimą, tad įprastos taisyklės mums negalioja.“ Tai nėra marksizmui savo mastu prilygstantis ideologinis aparatas, bet jis tampa vis pastebimesnis.

Naujasis šaltasis karas iš tikrųjų labai nepanašus į ankstesnįjį. Tačiau jis nėra mitas. Ir kol kas Rusija visuose frontuose jį laimi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

whufaikeenees

whufaikeenees portretas
nebutu Putino,rusija butu amerska siknaskyle...

'

' portretas
džiaukitės, kad rusų prezidentas ne iš Maskvos. Skirtumus pajusite
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kietasis nusileidimas
    Kietasis nusileidimas

    Iki ašarų miela Senoji Europa. Su Akropoliu, Pizos ir Eifelio bokštais, Brandenburgo vartais, Šv. Šeimynos bažnyčia ir Vavelio katedra, Gedimino pilimi. Ir be Big Beno. ...

    3
  • Penki išbandymai verslui 2019 metais
    Penki išbandymai verslui 2019 metais

    Prasidėję 2019-ieji žymi naują pasiekimą mūsų nepriklausomos šalies istorijoje – dar niekada ekonominė plėtra nesitęsė tiek ilgai. Tai gera žinia ir šalies gyventojams, ir verslui. Siekiant pratęsti ekonominės sėkmės istorij...

  • Dekoruoto patriotizmo monopolis
    Dekoruoto patriotizmo monopolis

    Šalyje yra daug "specialistų", kurie gali akimirksniu identifikuoti: šitas – tylintis tautos priešas, o va, anas su plakatu ir megafonu – patriotas. Dažniausiai tokie virtuvės sociologai mėgsta vienais apatiniais ...

    20
  • Melo kojos
    Melo kojos

    Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad s...

    8
  • Karių tauta!
    Karių tauta!

    Vienas austrų poetas, atvažiuodavęs pas mus antrosios nepriklausomybės apyaušriu, matydavo gatvėse besiskeryčiojančius vadinamuosius marozus. Nesistebėdavo, sakydavo: o, lietuviai, karių tauta! Karių tauta skeryčiojasi toliau, ypač interneto...

    25
  • Žemės kalbos žodynas
    Žemės kalbos žodynas

    Norite į Rojų? O gal į žemiškesnius Londoną, Berlyną, Veneciją ar Jeruzalę? Nei skrydžio bilietų, nei atostogų neprireiks – užteks ir vieno savaitgalio, kad aplankytumėte šmaikščiai pavadintas Lietuvos vietoves. Visa &s...

  • Trečią kartą ant to paties grėblio
    Trečią kartą ant to paties grėblio

    Pastaruoju metu akivaizdžiai matyti suaktyvėjęs verslo ir vyriausybės noras atverti kelius eksportui į Kinijos rinką. Ir tai suprantama, nes turbūt visiems žinoma aksioma, kad stiprios šalies ekonomikos pagrindas – tvarus, ne žaliavų, ta...

    4
  • Norėtų viską pamiršti?
    Norėtų viską pamiršti?

    Prabėgus dviem dešimtmečiams, Jis tebevaldo šalį ir retas bepamena, kaip Jis tapo šiuolaikiniu caru. Gimė Jis 1952-ųjų spalio 7 d. Sovietų Sąjungoje, o būdamas paaugliu susižavėjo slaptosiomis tarnybomis ir valandų valandas pra...

    7
  • Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą
    Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą

    Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo...

    4
  • Masėms reikia kraujo
    Masėms reikia kraujo

    Duonos ir žaidimų – "panem et circenses!" Bemaž banalybe virtęs posakis, kurio prasmė šiandienos žmonėms net nebeįdomi, prieš kelis tūkstantmečius reiškė paprastų romėnų paprastą geidavimą-reikalavimą i&sca...

    8
Daugiau straipsnių