Klimato išdaigų būta ir senovėje

Prognozuoti greitus orų pasikeitimus, pasitelkiant debesų masyvų judėjimo stebėjimus iš kosmose skriejančių meteorologinių palydovų bei kitas globalines komunikacijos priemones, nėra sudėtinga. Tačiau ilgalaikiai spėjimai yra dar labai nepatikimi. Mat Žemės rutulys – vandenų planeta, apsupta debesų skraiste. O gelmėse – ištirpusios uolienos ir metalo branduolys. Visa sistema nuo saulės spindulių ir sukimosi yra nuolatiniame judesyje.

Todėl iki šiol mokslininkams ir nepavyksta sukurti matematinio klimato kaitos modelio – uždavinys pernelyg sudėtingas. O klimatologai yra pastebėję, kad metų sezonai XXI amžiuje kažkaip pasistūmėjo į priekį: rudenys šilti, Kalėdos – besniegės, žiemos – nelabai žiaurios, su atlydžiais, o pavasariai – vėlyvi. Tai mūsų klimato juostoje, Europoje, o Vakarų pusrutulyje – atvirkščiai. Kas gi trikdo nusistovėjusius gamtos ritmus?

Dažnai orų anomalijas bandoma aiškinti žmogaus ūkinės veiklos padariniais – vadinama tai antropogeninėmis priežastimis. Išties technologiniai gamybos procesai teršia atmosferą, o raketų skrydžiai ardo apsauginį ozono sluoksnį. Žinoma, tai gali turėti įtakos šiltų ir šaltų oro masių konvekcijai apie Žemės rutulį. Todėl klimato kaita – visos žmonijos rūpestis.

Aukščiausio lygio tarptautiniuose forumuose, pasaulio šalių vadovų susitikimuose būtinai kalbama apie žmogaus poveikį gamtai, iš to kylantį šiltnamio efektą, dirvos eroziją ir kitus neigiamus padarinius. Ir ne tik kalbomis, bet ir konkrečiais veiksmais; bendromis valstybių pastangomis jau nemažai pasiekta.

Įdomu, kad klimato išdaigų būta ir senovėje, kai žmogaus poveikis gamtai nebuvo toks agresyvus. Štai Lietuvos teritorijoje labai permainingais orais pasižymėjo viduramžiai. Kryžiuočių kronikoje rašoma: „1323 metų žiemą spustelėjo toks stiprus šaltis, kad teko grįžti iš karo žygio į Lietuvą pusiaukelės, o „vaismedžiai Livonijoje ir Prūsijoje arba išdžiūvo, arba taip nukeipo, kad ilgus metus negalėjo vesti vaisių“.“ 1440 metais Lenkijos kronikoje rašoma: „Šiais metais Lietuvoje ir kaimyninėse žemėse žiema buvo baisi ir labai ilga.“

1460 metais net Baltijos jūra užšalo ir iš Danijos į Švediją buvo galima pėsčiomis nueiti. Užtat 1493 metų sausio ir vasario mėnesiais buvo taip šilta, kad prasikalė žolė, sodai ėmė žydėti, parskridę paukščiai lizdus susuko. Tačiau kovo šalčiai viską pražudę.

Ir XVI-ojo šimtmečio gale būta pražūtingų klimato anomalijų: toks bajoras Teodoras Javlašauskis savo atsiminimuose rašo, kad „1594 metų gegužės 20 dieną, penktadienį, užėjo šalčiai ir debesys, atnešę baisų sniegą, kuris laikėsi tris dienas. Nuo tų debesų, šalčio ir stipraus vėjo sušalo daugybė žmonių, kai kur net trise susiglaudę, nes negalėjo vienas kitam padėti. Paukščių lizduose pats mačiau daugybę išgaišusių. Baisu buvo ir po stogu sėdintiems“.

Ogi juk mūsų planetos istorijoje būta ir ilgaperiodžių reiškinių, sukausčiusių ledynų šarvais Žemę tūkstantmečiams arba sukėlusių šilumos bangas, užliejusias žemynus pasauliniais tvanais. Kodėl kartas nuo karto kildavo ledynmečiai – labai įdomus klausimas mokslui.

Yra sukurta ar ne 70 tai aiškinančių hipotezių. Viena iš naujesnių – kosmine priežastimi. Saulė su savo planetų sistema skrieja apie mūsų Galaktikos – Paukščių Tako – centrą. Galaktikos struktūra yra spiralinė, vijose tarp žvaigždžių išsibarsčiusios ir kosminės dulkės. Pakliuvus į jų sritį, mažiau Saulės spindulių pasiekia Žemės paviršių.

Ši teorija teigia, kad didieji ledynmečiai turėtų kartotis kas 250 milijonų metų. Tad malkomis apsirūpinti turime ganėtinai laiko... Beje, viena iš Lietuvos astronomų darbo sričių – Galaktikos struktūros tyrimai, jos sudėtingos sandaros tikslinimas.

Kaip orus spėdavo kaimo senoliai? Juk žemdirbiui tai taip svarbu… Tokie spėjimai iš esmės tėra atidus įsižiūrėjimas į tėviškės gamtos reiškinių priežasties-pasekmės ryšius. Orų kaita būdavo spėjama pagal dangaus kūnų matomumą, paukščių, žvėrių, vabzdžių, roplių ir žuvų elgseną, augalų būseną, žmogaus savijautą. Dažniausiai tai yra stebėjimai, kaip biologinės sistemos atsiliepia į atmosferos slėgio kitimus, oro įelektrinimo laipsnį, temperatūros bei drėgmės svyravimus.