- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Pamenu, paauglystėje, kai pačios smagiausios temos pakikenti su draugais būdavo intymios, labai juokdavomės iš nepadoraus anekdoto apie poną Petraitį. Perpasakojant trumpai, vyruką išsikviečia žmonos ginekologas, nes ana niekaip nesusilaukia vaiko. Bara daktaras Petraitį: "Viso mikrorajono moterys pas mane būriais traukia dėl tavo užtaisytų nesantuokinių vaikų, o nuosava žmona pastoti negali. Kaip čia taip?!" Vaisingasis Petraitis, kiek pagalvojęs, atšauna: "Daktare, aš nelaisvėje nesidauginu." Šiandien juokingi jau visai kiti dalykai, bet, geriau pasidairius, tokių Petraičių, kuriems rimti santykiai tolygūs Alkatraso kalėjimui, rastum ne vieną. Petraitienių irgi.
Neseniai akys užkliuvo už laiško, viešai paskelbto viename portale. Moteris skundėsi, kad per draugo vestuves josios sutuoktinis tokį tostą skėlė, kad tik po šventiniu stalu slėpkis – garsiai gailėjo jaunikio, nes šis po vestuvių amžiams praras laisvę. Panašios "tautosakos" apstu visur, kad ir bernvakarių tradicijos. Būrelis įraudusių vyrukų atlieka idiotiškas užduotis, litrais plempia degtinę, džiaugiasi striptizo šokėjos pasirodymu ir apskritai elgiasi taip, lyg ne į santuokinį gyvenimą, o paskutinę kelionę bičiulį išlydėtų. Matant visa tai kyla elementarus klausimas: nejaugi 2019-aisiais prie altoriaus taręs "Taip" pasižadi nuo šiol gyventi lyg kalėjime?
Amžinas vaikščiojimas susikibus it kokiems krabams žnyplėmis anaiptol nėra sveikos draugystės receptas.
Nuo tada, kai išvykti iš šalies man nebereikia tėvų leidimo, bent kartą per metus šia teise pasinaudoju. Viena. Nes net ir tada, kai turi mylimą žmogų, su kuriuo tau labai gera, į naudą kartais keletą dienų turėti tik sau. Ir, žinote, labai keista, bet pirmas dalykas, kurio paklausia sutikti žmonės tokių atostogų metu: "O tai kaip tave draugas vieną išleido?" Iš pradžių juokdavausi, nes apskritai vargiai suprasdavau, kaip šviesaus proto pilnamečiui galima ką nors drausti. Ypač, jeigu tai tiesiog išvyka, o ne pasisėdėjimas pirtelėje su "The Chippendales". Paskui darėsi pikta dėl tokio požiūrio, nes kai kurie iškart traktuoja bet kokią atskirą nuo antrosios pusės veiklą kaip būtinai įvyksiančią neištikimybę. Lyg, kaip toji vištelė, žengusi žingsnį už kiemo ribų, pamirši, kur namai. Ir, vykdama į Graikiją, moralines vertybes paliksi kartu su žieminiu paltu kabėti spintoje.
Kuo vyresnė darausi, tuo geriau suprantu, kad amžinas vaikščiojimas susikibus it kokiems krabams žnyplėmis anaiptol nėra sveikos draugystės receptas. Atvirkščiai. Jei sunerimstame, nes mylimas žmogus susitinka su draugais, parankėje nesivesdamas mūsų, ar tai nėra ženklas, jog patys už santykių ribų savęs nematome kaip asmenybių? Jei pikta, kad antroji pusė gerai praleis laiką be mūsų, gal tai signalas apie baimę, kad esame nuobodūs ir vieną dieną dėl to būsime palikti? Visi tie priekaištingi verkšlenimai "Na, ir praleisk puikiai vakarą be manęs!" tėra egoizmas, nepasitikėjimas savimi ir patologinis kito savinimasis, o ne meilė. Nes laisvė apskritai nėra tas dalykas, kurį kitam galime suteikti ar iš jo atimti vien dėl to, kad šis mus myli.
Ir, pasakysiu dar vieną dalyką, kuris daug kam nepatiks. Jei kas ir stumia į nuklydimus, tai būtent nuolatinė kontrolė ir draudimai. Nes jei tik kartą metuose gauni indulgenciją su draugais pažvejoti, tai ir gaudyti norisi nebe lydekas. Čia panašiai, kaip tie tėvai, iki pilnametystės neleidžiantys savo atžalų nakvoti pas draugus, nes taip "visiems bus ramiau". Ne nuostabu, bet būtent jų vaikai, per kažkokį stebuklą ištrūkę, klasiokų vakarėliuose pirmi eina apkabinti klozeto. Taip, kai tik įsimylime, norisi nuolatos būti drauge. Bet ilgalaikėje perspektyvoje tai panašu į sugadinamas mėgstamas dainas – kai mums itin patinka naujai išgirstas kūrinys, jog imame šio be perstojo klausytis valandų valandomis, kol jis įkyri iki gyvo kaulo.
Taip, santykiai, o ypač santuoka, yra įsipareigojimas. Įsipareigojimas kitą žmogų gerbti, palaikyti, atsiradus negandų, stengtis jas įveikti drauge. Bet ne amžinas leidimas sutuoktiniui reguliuoti, kokio ilgio šiandien bus mūsų pavadėlis. Nes ilgai nelaisvėje niekas nesijaučia laimingas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Ugnis ir vanduo1
Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...
-
Virtualybės tironija1
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...
-
Mažu apsiginsim4
Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...