Savi marškiniai arčiausiai kūno, ar mylės mus broliukai latviai?

Viena iš organizacijų, jungiančių tokius žmones, yra Sąjūdis prie Astravo AE tikrai daug nuveikusi, bandant užkirsti kelią šiai globaliai, ne tik Lietuvos problemai.

Tačiau, sveikindamas jų poziciją ir ryžtą, negaliu nepritarti šalies vadovui, kad mums svarbus ne tik bendras baltarusiškos elektros energijos pirkimo vetavimas, tačiau ir susitarimas dėl Baltijos šalių elektros tiekimo tinklų sinchronizacijos, kuri leis integruotis į vakarietišką elektros tiekimo grandinę, sumažinant priklausomybę nuo rytų kaimynės.

Mano nuomone, sprendžiant šią problemą, derėtų neužmiršti mūsų liaudies išminties, kad savi marškiniai arčiausiai kūno.

Nors jau ir baigiame antrąjį dešimtmetį gyvendami vieningoje Europos Sąjungos šeimoje, gana aiškiai matosi ne tik bendrųjų vertybių tapatumas, bet ir požiūrių skirtumai į tam tikras problemas.

Dar ne iki galo mums užgijusi žaizda dėl Maišiagalos memorandumo, o broliukai latviai jau ruošia antrą dovaną, jie nori pirkti nesaugią baltarusišką elektros energiją, nepaisant mūsų griežto veto.

Latviai pragmatiški, galbūt jie galvoja, kad brolybė niekur nedings, o jie galės naudotis pigesniais elektros energijos ištekliais.

Latviai pragmatiški, galbūt jie galvoja, kad brolybė niekur nedings, o jie galės naudotis pigesniais elektros energijos ištekliais, kas leis gerokai sustiprinti šalies ekonomiką, žymiai padidins eksporto konkurencingumą ir be abejo teigiamai paveiks vidinį vartojimą.

Ir tai neturėtų stebinti, nes latviai jau ne pirmus metus gana racionaliai naudojasi esama situacija: perka mūsų valstybės dotuojamo SGD terminalo dujas (apie 90 mln. eurų valstybės dotacijų per metus), dėl to pigiau pagamina elektros energiją nei mūsų gamintojai ir sėkmingai parduoda mums.

Lygiai tas pats scenarijus galimas, jei latviai nepasirašys bendro Baltijos šalių susitarimo nepirkti baltarusiškos elektros energijos iš Astravo atominės elektrinės. Tuomet latviai pigiau iš baltarusių nupirktą elektros energiją bendrame elektros energijos sraute galės brangiau parduoti Lietuvai.

Mes galime piktintis latviais, kad jie labiau myli pigią elektrą, o ne artimiausius kaimynus, galime pykti ant prancūzų, kad jie bandė aprūpinti nedemokratinę Rusiją pažangiausių technologijų "Mistral" tipo karo laivais, galime piktintis vokiečiais, kad jie pirkdami rusiškas dujas padeda išsilaikyti diktatoriškam režimui.

Tačiau, mano nuomone, racionaliau būtų nepykti, o valstybės lygmeniu daryti išvadas ir priimti ne tik principingus, bet ir gerai pasvertus racionalius sprendimus.

Manau tikslinga būtų nesiblaškyti, o turėti aiškią ilgalaikę strateginę viziją, kuriais klausimais prioritetą suteikiame ekonominei naudai, o kuriais liekame principingose pozicijose, neatsižvelgdami į ekonominius nuostolius.