Šimtmečio skurdžių ir milijonierių drama

Pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį, dalis šalies gyventojų organizuoja jau tradiciniu tapusį minėjimą – keturias dienas boikotuoti prekybos centrus. Tokia neva pilietinė akcija, pasak organizatorių, turėtų prasidėti vasario 16 dieną.

Pirkėjai vėl kildami į kovą siekia pademonstruoti, kad kainos Lietuvoje pasiekė neprotingas aukštumas. „Jei tau nusibodo permokėti už prekes ir manai, kad jos tampa prabangos prekėmis, neik į prekybos centrą“, – skelbia kvietimas prisijungti prie akcijos. Ir tai nekelia nuostabos.

Lietuviams iš visų Europos Sąjungos gyventojų daugiausia baimės kelia ne nedarbas ir ne mokesčiai, o kainų augimas. Europos Parlamento užsakytas visuomenės nuomonės tyrimas rodo, kad dėl kylančių kainų sunerimę 65 proc. Lietuvos gyventojų.

Socialinių tinklų grupė, raginanti protestuoti prieš prekybos centrų kainas, skaičiuoja daugiau kaip 64 tūkst. narių. Čia kaip dvi Marijampolės, susigrūdusios interneto erdvėje. Kai ši grupė kūrėsi, protestas kilo dėl per didelių kalafiorų kainų.

Nors atrodo, kad tai beprecedentis įvykis, nes visuomenė protestuoja dėl daržovės, t. y. produkto, brangumo, Lietuvos istorijoje panašių sukilimų jau būta. Vienas iš jų – laikotarpiu dar po 1990 m., kai, išsilaisvinus iš sovietinio bloko, teko susidurti su kapitalizmu. O tai reiškia, kad reikėjo mokėti ir už pokalbius telefonus.

Tų metų naujienų reportažai sako, kad valstybėje buvo kilęs toks sąmyšis, jog aukščiausi valdžios pareigūnai rinkosi į skubius posėdžius problemai spręsti. Beje, to protesto metu Kaune politikė Abramikienė iš kiaušiniais apmėtyto automobilio stebėjo ir vieno protestuotojo mirtį. Bet nesiplėskime į istorinį kontekstą, už pokalbius telefonu vis dar mokame ir kitokios realybės nesuprantame.

Grįžkime į 2016-uosius, kai kalafiorai pastūmėjo Lietuvos gyventojus daryti tai, kas Vakaruose įprasta, – protestuoti. Tačiau jeigu dažnu atveju protestai iš tiesų duoda realios naudos, ta akcija buvo akivaizdi nesėkmė.

Tas kelias gegužės dienas parduotuvės iš tiesų buvo tuštesnės, o kai kurie gyventojai kartu sėdo į autobusus ir traukė Lenkijon. Nors, pavyzdžiui, Tauragėje demonstratyvus vykimas į kaimynės parduotuves nepavyko.

Tauragiškių planas patyrė fiasko, nes tiesiog nepavyko surinkti pusės 55 vietas turinčio keleivinio autobuso. Galbūt dėl dviejų priežasčių: tingėjimą pakovoti už savo interesus arba kad kainomis nepatenkinta visuomenės dalis yra gana maža, bet garsi. Bet prie protestuotojų prisijungė ir tie, kuriems tiesiog atsiranda proga dalyvauti viešoje diskusijoje, taip didinant protestuotojų gretas. Nes vis dėlto žinutė buvo ne apie prekybos centrus, o apie valdžią.

Esą valdžia tyčiojasi iš Lietuvos gyventojų, nepasirūpina skurstančiomis šeimomis. Tačiau tokia pozicija tam tikra prasme yra ragintina. Tik gal ne tokia leksika. Iš tiesų valdžia privalo pasirūpinti skurstančiomis šeimomis ir tik labai nusivylė žmonės valdžia gali tikėti, kad ši iš gyventojų tyčiojasi. Bet tokių yra.

Bet, norint pasiekti savo tikslų ir parodyti tvirtą stuburą, reikėtų žengti tuos skelbiamus drąsiuosius žingsnius. Jei gyventojai renkasi į grupes ir nori boikotuoti parduotuves, tą ir turėtų daryti. Bet 2016-ųjų gegužės akcija parodė šiek tiek kitus niuansus. Vienose parduotuvėse jautėsi tuštėjimas, kitas alkani gyventojai tiesiog užplūdo. Kaip tuo metu komentavo prekybos tinklų atstovai, kai kuriuose regionuose parduotuves lankė išaugusios masės. Turbūt reikėtų daryti išvadą, kad per pusryčius paprotestavus, ties vidudieniu atėjo sočių pietų metas.

Pernai šis boikotas  buvo susietas su Vasario 16-ąja. Matyt, pasitarnauja keli dalykai. Susiformuojantis ilgasis savaitgalis ir datos simbolinė reikšmė. Grupės, raginančios neiti į prekybos centrus, pernai kalbėjo ta pačia kalba, kaip ir šiemet: prekybininkų ir valstybės patyčios gyventojo atžvilgiu, neracionalios kainos ir didėjantis skurdas.

Tačiau pernai net jeigu boikotas kažkur ir vyko, jo padariniai dar menkesni nei 2016-aisiais, kai visuomenė iš tiesų buvo įpykusi, nors pyktis ir sprogo alkanumo burbule. Kaip bus šiemet?

Šiandien to vieno kalafioro, sukeliančio neapykantą valdžios atžvilgiu, nėra, bet visuomenė jau kurį laiką įpykusi. Vasarą infliacija mušė kelerių metų rekordus, nors ne istorinius. Prieš 20 metų infliacija siekė ir 15 proc.

Toks pastaruoju metu akivaizdus kainų augimas vargu ar išvarys žmonės iš namų arba užrakins juose. Bent jau didžiuosiuose miestuose statistiškai gyventojai uždirba daugiau. Ir jie tikrai nėra tie, kurie šimtmetį minės alkani.

Tada lieka regionai ir kaimiškos vietovės. Negalima taip apibendrinti, bet jau kitą savaitę atkeliaus socialinės išmokos. O kai šios susideda kartu su ilguoju savaitgaliu, lauk bėdos. Ir ta bėda nutinka kiekvienais metais, kiekvieną ilgąjį ar šventinį savaitgalį.

Šiemet matoma ir kita tendencija. Anksčiau socialiniuose tinkluose šie boikotai sulaukė gana didelio palaikymo, o dabar veiksmas vyksta atvirkštine kryptimi. „Prie Seimo darykite savaitės streiką, o ne prie „Maximos“, – maždaug šiuo komentaru ir galime apibendrinti visą diskusiją.

Bet pykti esą yra dėl ko. Ekspertai nemato priežasčių, kodėl kainų augimas turėtų sustoti. Jei gamintojas gali brangiau parduoti, jis tą ir darys, o Lietuvos kainų vidurkis vis dar mažesnis už ES vidurkį. Valdžia sakys „pažiūrėkite, pernai atlyginimų augimas buvo vienas didžiausių, tą pajautė pusė šalies gyventojų“. Tuo metu pensininkai grūmoja pirštu ir rodo į centus, kuriuos skaičiuoja prie kasų, nors ir jie šiemet jau galės brangesnės duonos nusipirkti.

Džiaugtis yra dėl ko, pajamų turime daugiau, nors, matyt, didžioji jų dalis ir pasilieka tose pačiose rimi, iki ir maximose. Bet nustoti juokinti iš tiesų reikia, nes šioje skurdžių ir milijonierių dramoje protestai veikia tik tuomet, kai nutolstama nuo įsisenėjusių mitų, o kaltų ieškome ne pavienėse parduotuvėse, o ten, kur tarp populistinių atgarsių „mažinsime skurdą“, vienos eilutės yra perstumiamos į kitas eilutes, o ateinančios geresnio gyvenimo reformos baigiasi nesėkmingomis viešųjų ryšių akcijomis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Paleikulių Zenka

Paleikulių Zenka portretas
Nu ir ką tu man pasakytum jei paskambinčiau? Pasiūlytum nepirkt sviesto?

Zenonas Priekuliškis

Zenonas Priekuliškis portretas
Kalafiorai, kalafiorai... Pažiūrėkite kiek pabrango sviestas. Tiek nekainavo litais? Buvau susitikęs su draugu pensininku gyvenančiu Londone. Be pensijos, valstybė apmoka už pasirinktą nuomojamą būstą, visuomeninis transportas nemokamas ir t.t. Daugelis prekių pigiau kaip Lietuvoje. Sakau esi gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje, žiūrėk gal ir ši mokės kažką? Atsakė nenorintis žeminti Anglijos, esą galintis oriai ir be Lietuvos gyventi. Dabar ruošiasi valdžia švęsti šimtmetį, šitoje teisinio nihilizmo šalyje? Nejuokinkit žmonių. Mano tel. 8 662 33770.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kai viena šalis sunkiai valdoma, o kitą valdo nenormalūs
    Kai viena šalis sunkiai valdoma, o kitą valdo nenormalūs

    Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje pirmiausia ilgas žvilgsnis į Italiją, o paskui trumpesnis į Rusiją. ...

  • Tradicijos: mūsų grandys ir grandinės
    Tradicijos: mūsų grandys ir grandinės

    Eilinio festivalio eiliniai nuobodžiame pranešime spaudai skaitome: štai jau tradiciniu tapęs renginys šįmet vyks antrą kartą. Perskaitome ir pamirštame. Nes visi pranešimai būna vienodi ir nuobodūs, kultūros rengini...

    1
  • Poezijos atmintis
    Poezijos atmintis

    Išeivijos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu yra sakęs, kad kultūra ir menas, kaip tradicija, yra lyg medis, kurio nereikia kirsti, nors ir esi avangardistas. Tik brandaus amžiaus kūrėjams įmanoma suprasti, kad,...

  • Likimo ironija be pirties
    Likimo ironija be pirties

    2019-aisiais mūsų Viešpaties metais nuo vėjaraupių nusigalavus Rusijos valdovui, Žmogui su botokso kauke, dar žinomam VVP inicialais, kadaise visam pasauliui grasinusi Azijos meška paniro į anarchiją. Pavergtos Sibiro platybių tautos suk...

    19
  • Viskas pagal ES reikalavimus
    Viskas pagal ES reikalavimus

    Lietuva skuba vykdyti europinius reikalavimus. Paknopstomis ir valdžia, ir įmonės įmonėlės stengiasi taikyti naująsias ES duomenų apsaugos taisykles. Na, valdžia nespės iki gegužės 25-osios pakeisti įstatymų, nes ši diena išau&scaro...

  • Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią
    Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią

    Birželio 3-iąją minėsime trisdešimtąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metines. Prieš 30 metų 35 meno ir mokslo sričių atstovai, susibūrę į iniciatyvinę grupę, pradėjo vesti Lietuvą išlaisvinimo iš sovietų okupa...

  • Būti suaugusiam
    Būti suaugusiam

    Kiek kartų esame girdėję ar patys tarę frazę „pakalbėkime kaip suaugę“, „elkimės kaip suaugę“. ...

  •  Dvi krizės ir vienos vestuvės
    Dvi krizės ir vienos vestuvės

    Paskutinėmis keliomis dienomis vienos aiškiai dominuojančios temos pasaulio, o ypač Vakarų, spaudoje nebuvo, tad šioje apžvalgoje trumpai paliesime tik tris galbūt svarbiausias temas. Tai prezidento rinkimai Venesueloje, Ukrainos vieta Voki...

  • Aukso amžiaus ilgesys
    Aukso amžiaus ilgesys

    Rudabarzdžio britų princo – nūnai Sasekso kunigaikščio vestuvės kainavo nei daug, nei mažai – 36 mln. eurų. Labiausiai stebina, kad nuotakos suknelę už kone ketvirtį milijono naujai iškepta kunigaikštienė įsigijo u...

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

    2
Daugiau straipsnių