Su Nepriklausomybe, Lenkija!

Kas labiausiai temdo gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius? Istorija! Dažnas lietuvis, žvelgdamas į tarpukario laikotarpį, jaučia nuoskaudą dėl Vilniaus. O kur dar „Armija Krajowa“ Vilniaus krašte? Žodžiu, nuoskaudų visas maišas. Tačiau į istoriją verta pažvelgti atvirai ir giliau. Ką tuomet pamatysime?

Pradėkime dėlioti XX amžiaus santykius. Taip, aišku, kad Lenkijos politinis elitas mąstė, jog Lietuva vienokia ar kitokia forma turėtų įeiti į bendrą valstybę. O lietuviai to nenorėjo. Štai ir kilo konfliktas. Tačiau jis buvo visai kitoks nei, tarkime, tarp lietuvių ir bolševikų.

Daugelis lietuvių žino, jog lenkai – taip vadinamieji „peoviakai“ – Lietuvoje 1919 metais rengė sąmokslą. Mažiau kas žino, kad 1920 metais bolševikai taip pat norėjo nuversti Lietuvos valdžią. Atrodytų, kad abu vienodi, tačiau labai skyrėsi jų intencijos. Lenkų planuose buvo numatytas kėdžių perstumdymas: antilenkiškai nusiteikę asmenys tiesiog būtų patraukti į antrą planą, o vadovaujančius postus užimtų tie, kurie, jų manymu, būtų palankesni Lenkijai. Tuo tarpu bolševikai turėjo sąrašus žmonių, kuriuos reikėjo sušaudyti. Tą puikiai žinojo to meto lietuviai. Kaip savo prisiminimuose rašo Vincas Mickevičius – Krėvė, lenkų užpuolimo atveju nebuvo bijoma dėl savo gyvybės, tuo tarpu bolševikų okupacijos atveju visi aukšti pareigūnai žinojo, kad gresia fizinis susidorojimas.

Kai pasižiūri į 1918–1939 metų laikotarpį, matai, jog lietuvių ir lenkų kova nebuvo žūtbūtinė. Netgi kariaujant. Taip, karas yra labai bjaurus dalykas. Ir tame kare žuvo ir lenkai, ir lietuviai. Ir žuvusieji, kaip taisyklė būdavo palaidojami tose pačiose kapinėse. Ar tai būtų Varėnoje, ar Berznykuose.

Tačiau gausu ir kitokių atvejų. Štai prie Vievio buvo įsitvirtinę būsimo Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Raštikio kariai, o pačiame miestelyje – lenkai. Darbo dienomis pašaudydavo ir vieni, ir kiti į orą. O sekmadienis – šventa diena. Bažnyčia tik viena. Tad abiejų pusių kariai susirinkdavo klausyti mišių toje pačioje bažnyčioje.

O dabar dar viena istorija. Jaunas karininkas pateko į lenkų nelaisvę prie Seinų. Buvo nuvežtas į Varšuvą. Prie pietų stalo lenkų karininkai pabandė jį apklausti ir sužinoti apie lietuvių kariuomenę. Jiems buvo atsakyta, kad jie kaip karininkai puikiai žino, jog patekus į nelaisvę jokiu būdu negalima pasakoti apie savo kariuomenę. Ties tuo tardymas ir pasibaigė. Tada jis gavo traukinio bilietą, o pats davė garbės žodį. Kokį? Kad pats nuvyks į karo belaisvių stovyklą prie Krokuvos. Taip be jokios apsaugos jis ir buvo paleistas. Niekas jam nesutrukdė pabėgti. Tik jo duotas garbės žodis. Ir jis nusprendė jį ištesėti. Tiesa, į belaisvių stovyklą neskubėjo, – apžiūrėjo Krokuvą, nuėjo prie Jogailos kapo, išstudijavo žemėlapius ir iš išorės apžiūrėjo tą belaisvių stovyklą.

Tik tada prisistatė. Stovyklos komendantas buvo labai nustebęs. O kai garbės žodis buvo ištesėtas, galima planuoti ir pabėgimą. Tad tas jaunas karininkas su savo draugu po kelių dienų ir pabėgo į Čekiją. Aišku, bėgant teko slapstytis, vengti lenkų patrulių. Be to, turėjo kažkur ir pavalgyti. Taip, pavargę, išalkę jie nusprendė užsukti pas kleboną. Atėję tiesiai ir prisistatė: jie yra Lietuvos kariai, bėgantys į Čekiją. Ir ką padarė lenkų kunigas? Atnešė jiems du didelius sumuštinius, vyno ir pasakė: „Pirmiausiai esu lenkas, po to – kunigas. Tad jūsų pas save laikyti negalėsiu. Tačiau galiu parodyti jums kelią.“ Beje, tas jaunas karininkas buvo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Ar tokią istoriją galima įsivaizduoti kare su bolševikais?

Taip, kada Vilniaus kraštas priklausė lietuviams, tikrai visko buvo, – lietuviai puikiai suregistravo skriaudas. Bet buvo ir kitų dalykų. Štai savo prisiminimuose aktyvus Vilniaus krašto veikėjas Ignas Šimelionis šiltai prisimena vieną lenką, kuris jam padėdavo kovoti su biurokratais, kuris gindavo lietuvių reikalus. Kartais net Jonui Basanavičiui langus išdauždavo lenkų berniokai. Tačiau kai jis mirė mišias Katedroje laikė arkivyskupas Romualdas Jalbrzykowskis, kurio nuoširdžiomis simpatijomis lietuviams tikrai neįtarsi. Net ir nesutariant buvo išlaikyta pagarba.

Žinomas faktas – kai Lenkiją užpuolė Vokietija, Lietuva priėmė lenkų karius. Tai buvo gražus gestas. Mažiau žmonių žino, jog atgavus Vilnių, buvo pastatytos dvi garbės sargybos Rasų kapinėse, – viena prie Jono Basanavičiaus, kita – prie Juzefo Pilsudskio širdies ir jo motinos kapo. To meto elitas, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, nepaisant aštrių viešų pasisakymų, vis dėlto suprato, kad yra daug kas bendro. Taip, konfliktas buvo, tačiau ne žūtbūtinis.

Beje, Lenkija atsilygino. Antrojo Pasaulinio karo metu buvo tik vienas aukštas politikas, kuris nuolat kėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Tai Wladyslawas Sykorskis. Jo principinė pozicija buvo aiški: Lietuva negali priklausyti Sovietų sąjungai. Aišku, idealiu atveju, ji įeitų į bendrą konfederaciją, kurią sudarytų Lenkija, Čekija, gal net Vengrija. Tačiau, ir tai yra aiškiai pabrėžęs Sykorskis, jei lietuviai užsispirs, tegu būna savarankiški, tačiau jokiu būdu nepriklauso Sovietų Sąjungai. Ir apie tai jis kalbėjo JAV prezidentui Franklinui Rooseveltui, Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Winstonui Churchilliui. Apie tokius planus sužinojo ir sovietinė žvalgyba. Josifas Stalinas davė jiems nurodymus, kuo greičiau išsiaiškinti. Ir kas žino, kaip būtų susiklostęs Lenkijos ir Lietuvos likimas, jei ne mįslinga generolo Sykorskio žūtis.

Taip, II-ojo Pasaulinio karo metu tarp lietuvių ir lenkų Vilniaus krašte tvyrojo įtampa. Buvo ir labai tragiškų įvykių – nekaltų žmonių žudynės. Tačiau yra ir kitas menkai žinomas faktas. Kai Lietuvą okupavo sovietai, į miškus išėjo ir lenkai kovoti prieš okupantus. Lygiai taip pat kaip ir lietuviai. Beje, lietuvių būriuose buvo ne vienas lenkas. Apie vieną iš jų – Ričardą Golšteiną–Lordą – nuoširdūs dzūkai po jo žūties, – jam tada buvo vos 20 metų – sudėjo dainą:

Už tave, Lordai, brangus vade.

Iškelsim puotą – būk ramus,

Vaišinsim kulkom kieto plieno

Enkavėdistus, stribokus...

Grynai lenkiškų būrių vadai susitiko su lietuvių partizanais Valkininkuose ir sutarė, kad kas jau buvo vokiečių okupacijos metu, tas jau buvo, o dabar turi bendrą priešą – sovietus, su kuriais sutarė bendrai kovoti. Istorikas Arūnas Bubnys yra nustatęs, jog vykstant mūšiams vieni kitiems ateidavo į pagalbą.

Beje, sovietams kartais buvo labai sunku suprasti, kodėl, atrodytų esant tokiam susipriešinimui, vienas brolis nuėjo kovoti į „Armiją Krajową“, o kitas veikė kartu su Lietuvos partizanais. Turiu omenyje Petrą Brazauską, kuris kartu su Antanu Šiliumi šnipinėjo NKVD ir netgi likvidavo vieną aukštą NKVD darbuotoją. Tiesa, už tai jie turėjo sumokėti savo gyvybėmis. Ir štai Brazausko brolis buvo „Armija Krajowa“ karys. NKVD-istai tardydami Brazauską net kelias apklausas skyrė jo tapatybės nustatymui. Vis klausdavo, kas jis yra: lietuvis ar lenkas. Jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl vienas kovoja kartu su lietuviais, o kitas su lenkais.

Deja, abi tautos, nors ir skirtingomis formomis, pateko į komunizmo „rojų“. Nors, aišku, mums, lietuviams, Lenkija atrodė kaip laisvės šalis. Vakarais žiūrimi neregėti filmai per Lenkijos televiziją (tai darė tie, kurie gyveno pietvakarių Lietuvoje), inteligentai ir intelektualai galėjo gauti lenkų kalba knygų, kurios buvo neprieinamos Sovietų Sąjungoje. Ir, aišku, katalikų Bažnyčios pagalba.

Legendinis Vroclavo kardinolas Henrykas Gulbinowiczius, kilęs iš Vilniaus krašto, išspausdino 10 000 egzempliorių lietuviško katekizmo (datavo 1940 metais, tačiau, kiek pamenu, sovietiniu metu visuose dar dažais kvepiančiuose katekizmuose, maldaknygėse būdavo nurodyta, kad išspausdinta 1940 metais). Tą katekizmą per sieną perveždavo kunigai. „Paštu juk negalėjau į Lietuvą pasiųsti tų katekizmų. Kai kas nors į Lietuvą važiuodavo automobiliu, tai katekizmų įduodavome. Aš pats irgi vežiau. Traukinyje pasidėjau ant lentynos. Pasieniečiai atėjo, bet nekreipė dėmesio“, pasakojo interviu kardinolas, kurio dėka, beje, buvo išsaugoti 80 milijonų „Solidarumo“ zlotų. Tačiau tai jau kita istorija. Beje, į H. Gulbinowicziaus rankas pakliūdavo į lenkų kalbą išversta „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Ja remdamasis jis papasakodavo apie padėtį Lietuvoje popiežiui Jonui Pauliui II.

Ir tikrai labai svarbus buvo „Solidarumas“. Disidentai puikiai suprato, kad Lenkijos sėkmė reiškia ir Lietuvos sėkmę. 1981 metų rugsėjį iš pašto Vilniuje disidentas Vytautas Bogušis išsiuntė sveikinimo telegramą „Solidarumui“ ir Lechui Walęsai: „Gerb. „Solidarumo“ Vadovui p. L. VALENSAI, Sveikiname katalikiškąją lenkų tautą ir Jus asmeniškai su pirmomis nepriklausomų profsąjungų susivienijimo „Solidarumas“ sukūrimo metinėmis. šis Lenkijos darbo žmonių istorinis žygis už žmogaus ir tautos teises tampa reikšmingu ir kitoms Pabaltijo tautoms. Lietuva, 1981 m. rugsėjis.“

Ją pasirašė taip pat dar apie trisdešimt drąsių lietuvių. Nežinia, ar ši telegrama pasiekė „Solidarumo“ vadovus, ar ne, bet ji buvo išspausdinta pogrindiniame leidinyje „Aušra“. Jau po kelių savaičių šią telegramą skaitė „Laisvosios Europos“ ir Vatikano radijas.

Vėliau, 1987 metų rugpjūčio 23 dieną, dauguma tų žmonių, kurie pasirašė šią telegramą, buvo suorganizavę mitingą ne kur kitur, o prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kuriame pirmą kartą buvo viešai paminėti gėdingi Ribentroppo–Molotovo slaptieji protokolai.

Bet tai bus vėliau. 1981 metų pabaigoje KGB labai greitai reagavo į šią telegramą: aiškinosi, kas autorius ir bandė spausti, kad pasirašiusieji atsižadėtų savo parašo. Kiek žinau, nei vienas to nepadarė.

Šiandien kartu su Lenkija priklausome Europos Sąjungai ir NATO. Neduok Dieve, bet jei kas, tai kovoti reikės su lenkų kariais – petys į petį. Todėl svarbu atminti, kad net ir abipusių nuoskaudų metu bendra kova už mūsų – abiejų tautų ir abiejų valstybių – laisvę vyko visą XX amžių. Ar tai nėra gražus pavyzdys? Ar ne tai reikėtų prisiminti? Ir džiaugtis, kad 1918 metų lapkričio dieną Lenkija paskelbė nepriklausomybę. Laisva ir stipri Lenkija – tai ir Lietuvos interesas. Su gimtadieniu, Lenkija!



NAUJAUSI KOMENTARAI

to nijole kostas kaunas valdo

to nijole kostas kaunas valdo portretas
Jus visi trys esat pradaznos skuros, parsidaveliai, kaip galima taip kalbeti, lietuviai nenori jokiu santykiu su lenkais nes butu zopa, toliau Vilnius visada buvo Lietuvos sostine, tik kad buvo okupuota, tai nereiskia, kad tai jau okupantu, nes Vilnius yra musu sostine 1000 metu, tai kaip galit taip kalbet asilai. Vilnius Lietuvos amzinai!!!! ar supratot avigalviai. Tikrai, kad nesveikinsim okupantu su nepriklausomybes diena, cia yra kvailyste, okupantai lieka okupantais.

nijole

nijole portretas
near su Lenkija problemos ---- [ tik neispruseliai ...iesko ne toje vietoje smegenu..]musu dvieju apsoliuciai identisku tautu draugyste yra priimtina ir testina ,,taip su didinga svente ,LENKIJA!nuo artimiausiu broliu LIETUVIU! valio Lenkija!!!

Kostia

Kostia portretas
Kai tik pradėjo prezidentauti Dalia, ir prasidėjo su Lenkija visos problemos...
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?
    Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?

    Pensijų kaupimo sistema pastarąjį kartą buvo tobulinama prieš penkerius metus. 2013 metais įgyvendinant pensijų reformą dirbantys gyventojai įgijo dvi galimybes dalyvauti pensijų kaupime: tiesiog sutikti, kad 2 proc. socialinio pensijų draudim...

    1
  • Rytų demokratijos ilgesys
    Rytų demokratijos ilgesys

    Saudo Arabijos žurnalistas J.Khashoggi buvo nužudytas ir po to sukapotas Saudo Arabijos generaliniame konsulate Stambule. Tokia štai rytietiška demokratija. ...

    7
  • Teatrą – į visus namus
    Teatrą – į visus namus

    Neužrašytos tautosakos lobynuose esama sakmės apie tai, kaip elektros tiekimo trikdžiai teritorijoje X pagerino jos demografinę situaciją. ...

    1
  • Latvijos rinkimų galvosūkis
    Latvijos rinkimų galvosūkis

    Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie šį mėnesį įvykusius Latvijos parlamento rinkimus man buvo panašios į mėgstamą vaikystės galvosūkį „sujunk taškus“. Mano netvirta rankutė vedžiodavo linijas tarp i&scaron...

    1
  • Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?
    Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?

    Dietologai ir mitybos ekspertai dėl to, ko gero, nė kiek nesidžiaugia. Ne itin tai džiugina ir cukrinių runkelių augintojus bei baltojo cukraus gamintojus. Tačiau faktas lieka faktu: tokio pigaus baltojo cukraus, koks jis buvo šių metų vasaros ...

  • Nykštukiniai milžinai
    Nykštukiniai milžinai

    Lietuviai, gavę valdžios titulų, nuo neatmenamų laikų geresni už kitus. Nuo tada, kai išsivystė plikbajorio sindromas. Nuogi, basi, bet prieš apsirengusį nosis užrietę. Ir jokios negandos nepadeda pasveikti, nusileisti ant žemės. ...

    1
  • Kai durniams ploja naudos gavėjai
    Kai durniams ploja naudos gavėjai

    Nejaugi Lietuvai visą laiką vadovavo vieni debilai? Tai jie, pardavę "Mažeikių naftą", dar ir patys lieka skolingi, tai alkanų pensininkų akivaizdoje stato stadionus už 80 mln., tai pagaliau išsinuomoja dujinį ferarį už bemaž 200 ...

    15
  • Prabanga nepolitikuoti
    Prabanga nepolitikuoti

    Pamenu, prieš ketverius metus, pirmąkart atėjusi į dienraštį, sulaukiau klausimo: "Apie ką norėtum ir galėtum rašyti?" "Beveik viską, išskyrus sportą ir politiką", – tada su jaunatvišku mak...

    6
  • Skolingi išauginusiesiems laisvės medį
    Skolingi išauginusiesiems laisvės medį

    Kankintas, niekintas, nužudytas ir galiausiai niekingai pakastas kapinių patvoryje okupantų ir jų tarnų rankomis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas liko ištikimas laisvei ir Tėvynei. Praėjusį savaitgalį pagaliau garbingai palaidojome šį did...

    8
  • Pramogų parkas „Seimas“
    Pramogų parkas „Seimas“

    Ko tik nenugirsi Seimo kabinetuose ir komitetuose, smagu klausytis, disneilende daug nuobodžiau. Štai užsuko žmogus į Seimo kultūros komitetą ir išgirdo labai rimtai svarstant visi skaitėme ką. ...

    10
Daugiau straipsnių