Sukurta pagal tikrus įvykius?

Vaidybinis Mariaus Markevičiaus filmas "Tarp pilkų debesų" – to paties pavadinimo rašytojos Rūtos Šepetys romano ekranizacija – pasakoja apie sovietinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytus gyventojų trėmimus į Sibirą. JAV išeivės R.Šepetys knyga – lietuvės paauglės tremties už poliarinio rato istorija išversta į 30 kalbų, apdovanota įvairiomis literatūrinėmis premijomis.

Romano "Tarp pilkų debesų" pasakojimas, veiksmo vieta ir veikėjai primena lietuvių tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygą "Lietuviai prie Laptevų jūros". Keturiolikos metų D.Grinkevičiūtė su broliu ir mama 1941 m. birželį buvo ištremta į Altajaus kraštą, vėliau už poliarinio rato prie Laptevų jūros. Pirmuosius tremties prisiminimus ji užrašė būdama 22 metų, sugebėjusi pabėgti ir slapta grįžti į Kauną, bet netrukus vėl buvo ištremta. Po tremties vėl slapta rašė, buvo persekiojama sovietų saugumo ir tik devintąjį dešimtmetį jos tekstai išleisti lietuviškai, jau po autorės mirties. "Lietuviai prie Laptevų jūros" vertimas anglų kalba, kaip teigiama, buvo vienas romano "Tarp pilkų debesų" įkvėpimo šaltinių.

M.Markevičiaus filmo pradžioje vietoje titrų, skelbiančių, kad tai – R.Šepetys romano ekranizacija, matome užrašą, kad filmas sukurtas pagal tikrus įvykius. Informacija, įspėjanti apie įvykių tikrumą, – Holivude dažnai naudojamas šablonas – veikiausiai skirta menkai su Lietuvos istorija susipažinusiai užsienio auditorijai. Na, o mums, filmo pirminis šaltinis yra išlikę D.Grinkevičiūtės atsiminimai ir juos atkartojantys bei papildantys, dažnai lietuvių šeimai girdėti pasakojimai.

Filmą "Tarp pilkų debesų" statė tarptautinė komanda (lietuvių kilmės režisierius gyvena Los Andžele, pagrindiniai filmo aktoriai – užsieniečiai, keletas lietuvių), bet filmo kalba pasirinkta anglų, kaip teigiama, tikintis, kad "taip jis labiau pritrauks užsienio auditorijos dėmesį", ir "taip bus geriau Lietuvos istoriją papasakoti pasauliui". Ir iš tikrųjų jau teko girdėti, kad iš knygos ir iš šio filmo užsieniečiai pirmą kartą sužinojo apie Stalino vykdytus trėmimus Lietuvoje. Nors tokie ir panašūs pranešimai galbūt tėra sąmoningai kuriama ir platinama reklaminės filmo kompanijos dalis, juose gali būti nemažai tiesos.

Neseniai paskelbti vienos apklausos rezultatai rodo, kad beveik pusė Rusijos jaunuolių (18–24 metų) nėra nieko girdėję apie Stalino vykdytas masines žmonių žudynes ir tremtį. Vakaruose ši istorijos atkarpa taip pat nėra pakankamai nušviesta, bent jau plačiajai visuomenei (pvz., prieš kelerius metus JAV surengtoje apklausoje net trečdalis jaunimo pareiškė, kad JAV prezidento George'o W.Busho politika nužudė daugiau žmonių negu Stalinas Sovietų Sąjungoje). Bet ar siekis nušviesti ir informuoti pateisina istorines temas pasirinkusį filmą? O gal, užsibrėžę tokį tikslą, kūrėjai tiesiog pasilengvina užduotį, pasilikdami tarsi vienintelį esminį klausimą – kaip pavaizduoti, kad tai atrodytų kaip tikri įvykiai? Kokią prasmę turi toks priėjimas prie šios temos, toks jos nagrinėjimas ir vaizdavimas?

"Tarp pilkų debesų" bestselerio ekranizacija pristatoma kaip "didžiausias ir brangiausias filmas nepriklausomos Lietuvos kino istorijoje", režisierius ir prodiuseriai pabrėžia, kad kūrė filmą iš patriotinių paskatų. M.Markevičiui tai, beje, nebuvo pirmasis susidūrimas su Sibiro tremties tema kine, jam yra tekę dirbti žinomo australų kino režisieriaus Peterio Weiro asistentu filmuojant "Kelią namo" – irgi tikrais įvykiais paremtą dramą apie septynių Sibiro gulago kalinių pabėgimą ir jų nuotykius pėsčiomis per visą Azijos žemyną.

Kalbėti turi ne tik aktoriai – pasakyti apie tai kažką svarbaus, užduoti naujus klausimus, atverti gilesnio pažinimo galimybes turi ir pati režisieriaus kuriama meninės reprezentacijos forma.

Akivaizdu, kad "Tarp pilkų debesų" kūrėjai daugiausia darbo įdėjo į tremties ir (iš)gyvenimo scenų vaizdavimą, o ne į scenarijaus kūrimą, kuris tiesiog stokoja įdomesnės dramaturgijos. Filmas gerokai paryškintu realistiniu stiliumi, netekusiu subjektyvaus vaikiško / paaugliško žvilgsnio savitumo, vaizduoja veikėjų kelią gyvuliniuose vagonuose į tremties vietą, įsikūrimą, kasdienybės akimirkas Sibire, santykius su kitais. Šios detalės neretai virsta klišėmis, be kurių neapsieina aibė filmų apie holokaustą ir visas kitas žmonijos tragedijas (pogromai vidury nakties, kareiviai ant laiptų, egzekucijos, žmonių figūros vagonuose ant grindų, niekšai kareiviai ir dar didesni niekšai jų viršininkai, tamsos gaubiami iškankinti žmonių veidai prieš mirtį).

Kaip ir bet kuri meno šaka, kinas į istorines temas gali ir turi atsigręžti. Tačiau ne tam ar bent jau ne vien tam, kad "supažindintų su įvykiais" ar "efektingai" atvaizduotų enciklopedines klišes. Filmas gali perteikti tam tikrą požiūrį į temą, parodyti dabarties santykį su istorija, su jos galbūt dar atviromis žaizdomis. Kalbėti turi ne tik aktoriai – pasakyti apie tai kažką svarbaus, užduoti naujus klausimus, atverti gilesnio pažinimo galimybes turi ir pati režisieriaus kuriama meninės reprezentacijos forma.

Holokausto meninė reprezentacija kaskart susiduria su nepatogiu, bet pagrįstu klausimu, priskiriamu vokiečių filosofui Theodorui Adorno: "Ar įmanoma poezija po Osvencimo?" Tą patį klausimą reikia užduoti ir prisimenant sovietinio bei kitų režimų kankinimus. T.Adorno, taip pat rašęs, kad "amžina kančia turi tokią pat teisę į išraišką, kaip ir kankinami turi teisę rėkti", neneigė meno, perteikiančio trauminę XX a. žmonijos patirtį, galimybės. Bet jo klausimas verčia apmąstyti ir atrasti tokiai reprezentacijai tinkamą būdą.

Užsienyje D.Grinkevičiūtės atsiminimų knyga lyginama su visame pasaulyje žinomais, žadą atimančiais Primo Levi ir Anne Frank tekstais – svarbiausiais rašytiniais holokausto liudininkais. "Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų", – rašo literatūrologė Viktorija Daujotytė knygos "Lietuviai prie Laptevų jūros" įžangoje. Filme "Tarp pilkų debesų" neretai ši taisyklė sulaužoma traumuojančią realybę tiesiog sunorminant, įspraudžiant į tam tikrus vaizdavimo trafaretus, paverčiant ją ne tokia skaudžia, visai įmanoma stebėti. Sukurta pagal tikrus įvykius? Neverta ir sakyti, kokį santykį su tikrove turi tokie filmai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete

kauniete portretas
apgailestauju;nesu maciusi filmo;;;taciau sudominti JAV [kaip tauta]neimanoma ,Nes kas yra lietuvis -mes zinome;okas yra amerikieties??? ne,nes ten nera tautos ,tai imigrantai.Nesibelskim I ju tautiska samone ten jie jau amerikonai ne tauta,,norint parodyti komunizmo ir vokiskojo -fasizmo nusikaltimus filmas turi buti pateiktas JAV politiniam "avangardui" kongrsmenams ir po to prezidentui [dazniausia ,matom, juokdario vaidmenyje],, o visumoje amerikos pilieciai ,tai raiba mase ir musu filmas juos nesujaudins

Žemyna

Žemyna portretas
Nemačiau filmo, neskaičiau Šepetytės knygos, tačiau pirmai pradžiai gal bent tai gerai? - Turint galvoje JAV auditorijos daugumos popkorninės „kultūros” lygį, ne tik kitų, bet ir savo istorijos išmanymą (kurį, deja, jau ir mes vejamės). Jiems jau tai tragedija, kad žmones vežė, kur jie nenorėjo važiuoti, ir atgal neišleido. Kai žinia pasklis, kai tema kažkas susidomės, gal atsiras kas ir rimtesnį filmą šia tema sukurs. Latviams tereikia pakartoti pakoreguotą serialą „Ilga kelionė per kopas”, o mums reiktų šį filmą į rimtą, informatyvų ir lavinamąjį serialą perkurti.

Aberdeen County

Aberdeen County portretas
Turim aiškų įrodymą , jog tikras lietuvis tautininkas, vienas filmo sumanytojų , gali būti gimęs Los Angeles didmiestyje. Gaila , kad nei Panevėžio , nei Vadoklių tautiečiai tokio filmo dar nesukūrė.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Burtažodis prasideda L raide
    Burtažodis prasideda L raide

    Nė pati nežinau kodėl, bet dažnokai tampu ta, į kurią aplinkiniai kreipiasi patarimų. Vis dėlto konkrečių ir kategoriškų, ypač meilės tematika, dalyti privengiu. Pirmiausia dėl to, kad suvokimas, kokie turėtų būti idealūs santykiai, in...

  • Apie košės virimą ir tauškalus prieš rinkimus
    Apie košės virimą ir tauškalus prieš rinkimus

    Visi pamename vaikystės eilėraštuką "Virė virė košę", kuris šiandien švietimo politikos akivaruose iš lėto įgauna įvairiaspalves simbolines reikšmes. Į šį eilėraštuką galima žvelgt...

    2
  • Kryžkelė: tarp laisvės ir sotumo
    Kryžkelė: tarp laisvės ir sotumo

    Istorija parodė, kad neteisus buvo Karalius Saulė (Prancūzijos karalius Liudvikas XIV), sakydamas, kad "valstybė – tai aš". Valstybė – tai mes, visi jos piliečiai, ir tik nuo mūsų priklauso, kuriuo kryžkelės keliu pasuksi...

    4
  • Santuoka be meilės
    Santuoka be meilės

    Kol pedagogai stiprina streikų apkasus, o Švietimo ir mokslo ministerija kiša stručio galvą į smėlį, gyvenimas teka savo vaga. Tik plukdo kaskart į vis aklinesnį užutėkį, kur ne tik valtys šonais brūžinasi, bet greit jau ir ir...

  • Raudonojo maro medžioklė
    Raudonojo maro medžioklė

    Šiais politinių neramumų, populizmo ir demagogijos laikais aktualumo neprarandantis terminas "makartizmas" (angl. "McCarthyism"), reiškiantis kaltinimą išdavyste ar priešiška veikla, neturint jokių sva...

    3
  • Čia priėjo Ona...
    Čia priėjo Ona...

    ir pasakė: Sugrįžta Kauno didybė.  Jaunimas iš emigracijos ir kitų šalies miestų kraunasi lagaminus ir skuba į Kauną,  nes laikinojoje sostinėje  gyvenantys ir kuriantys aukšto lygio jaunieji profesionalai traukia ...

    7
  • Milijoninė alkoholio žala – tik ledkalnio viršūnė
    Milijoninė alkoholio žala – tik ledkalnio viršūnė

    Alkoholio žala aplinkiniams, o ne pačiam geriančiajam, yra milžiniška – Lietuvoje ji sudaro daugiau nei trečdalį visos žalos ir siekia šimtus milijonų eurų, o teikiama pagalba yra nepakankama arba jos visai nėra. Tuo tarpu labiaus...

    6
  • Politinės rinkodaros dumblas
    Politinės rinkodaros dumblas

    Politinės rinkodaros ir savireklamos asas, turbūt garsiausias tėvas Lietuvoje (po Kęstučio P.), parlamentaras ir disidentas Petras G. susirūpino grėsmėmis valstybei, kurią myli kaip pats save ir savo Seimo kėdę. Todėl surašė laišką,...

    6
  • Vietoj „Kvadrato“ – joga
    Vietoj „Kvadrato“ – joga

    Naujienų srauto niekaip neapleidžia švietimo sistemos naujovės. ...

    1
  • Mintys apie 1918-uosius ir jų padarinius
    Mintys apie 1918-uosius ir jų padarinius

    2018-ųjų lapkritis – kupinas išdidumo ir nostalgijos, šalims minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir nepriklausomų valstybių susikūrimą (arba atsikūrimą) žlugus Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos imperijoms. ...

    2
Daugiau straipsnių