- Leonas Dykovas
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Pirmasis britų bandymas įtvirtinti savo įtaką Afganistane baigėsi nesėkme (1839–1842). Po daugiau nei 30 metų Didžiosios Britanijos pajėgos grįžo, tik šįkart pasirengusios gerokai rimčiau. Iš pradžių britų valdžia siekė įtvirtinti savo įtaką Afganistane diplomatinėmis priemonėmis. Afganistano valdžiai atsisakius priimti britų diplomatinę misiją, 1878 m. pabaigoje apie 40 tūkst. Jungtinės Karalystės karių (daugiausia indų) įsiveržė į šios šalies teritoriją.
Nors ir susidūrę su pasipriešinimu, britai iki pavasario perėmė didžiąją dalį Afganistano kontrolės. 1879 m. vasario 21 d. mirė Afganistano emyras Sher Ali Khanas (g. 1825 m.), kuriam teko našta atlaikyti Didžiosios Britanijos bei Rusijos spaudimą. Jo sūnus Mohammadas Yaqubas Khanas (1849–1923), būdamas silpnas valdovas, greitai sutiko sėsti prie derybų stalo. 1979 m. gegužės 26 d. pasirašyta Gandamako sutartis, kuria buvo išlaikytas Afganistano suverenitetas mainais į tam tikras žemes.
Be to, Afganistano valdžia įsipareigojo įsileisti Jungtinės Karalystės diplomatinę misiją, o už tai gavo britų pažadą ginti juos nuo bet kokios užsienio agresijos (turėta omenyje Rusijos imperiją). Britams šiose derybose atstovavo Pierre‘as Louisas Napoleonas Cavagnari (1841–1879) – italo ir airės vaikas, užaugęs Indijoje. Už nuopelnus derybose jis buvo įšventintas į riterius ir gavo specialiojo pasiuntinio Afganistane statusą (kartu ir smulkaus kavalerijos kontingento saugomą rezidenciją).
1879 m. rugsėjį Kabule kilo maištas, P.L.N.Cavagnari rezidencija buvo užpulta, o jis pats nužudytas (kartu su visais jį saugojusiais asmenimis). Netrukus britų generolo Fredericko Sleigho Robertso (1832–1914) vadovaujamos pajėgos išžygiavo numalšinti sukilimo. Pasakojama, kad kovos su sukilėliais veiksmus lydėjęs nuožmus britų teroras – ne vienas afganistanietis buvęs sugautas, pakartas ir paliktas kaboti kitų siaubui.
Tuo veikiausiai siekta ne tik atkeršyti už britų pasiuntinio nužudymą, bet ir palaužti vietos maištautojų kovos dvasią. Spalį, užėmus Kabulą, buvo paskelbta, kad M.Y.Khanas atsisako valdžios. Siekdamos išvengti 1839–1942 m. katastrofos pasikartojimo, F.S.Robertso vadovaujamos pajėgos nusprendė įsitvirtinti užimtose teritorijose ir praleisti žiemą Afganistane.
Kovos veiksmų apogėjus buvo pasiektas 1880 m. vasaros pabaigoje, kada britai išgirdo, jog Ghazi Mohammado Ayubo Khano (1857–1914) vadovaujami sukilėliai apsupo Jungtinės Karalystės pajėgas Kandaharo mieste. Tai sužinojęs F.S.Robertsas su savo žmonėmis išskubėjo į pagalbą. 10 tūkst. karių vos per 20 dienų nužygiavo apie 300 mylių iš Kabulo į Kandaharą, kur, koordinuodami veiksmus su apsuptaisiais, sumušė afganistaniečių sukilėlius.
Numalšinę sukilimą, britai į valdžią pasodino Abdurą Rahmaną Khaną (1840 ar 1844–1901), kuris dėl savo autoritarinio valdymo pobūdžio gavo Geležinio emyro pravardę. Afganistanas taip ir netapo oficialia Jungtinės Karalystės kolonija, tačiau jų įtaka šioje šalyje stipriai išaugo (ilgą laiką Didžiosios Britanijos vyriausybė visapusiškai kontroliavo Afganistano užsienio politikos reikalus).
Mirus Geležiniam emyrui, sostą perėmė jo sūnus Habibullaha Khnanas (1872–1919), skatinęs savo šalyje reformas ir siekęs ją modernizuoti. 1907 m. rugpjūčio 31 d., augant Antrojo Vokietijos reicho galiai bei kolonijiniam apetitui, Didžioji Britanija ir Rusijos imperija Sankt Peterburge pasirašė sutartį, kuria abi šalys pasidalijo Persiją savo įtakos zonomis. Taip pat šia sutartimi mainais į paramą Rusija įsipareigojo pripažinti Afganistaną Didžiosios Britanijos įtakos zona ir nepretenduoti į Tibeto regioną.
Pirmojo pasaulinio karo (1914–1919) metu Afganistanas laikėsi neutraliteto. 1919 m. vasario 20 d. per medžioklę buvo nužudytas H.Khanas. Po jo mirties valdžia atiteko mirusiojo broliui Nasrullah Khanui (1874–1920), kuris Afganistaną valdė vos vieną savaitę, mat jį greitai iš sosto išvertė sūnėnas Amanullahas Khanas (1892–1960). Jis kontroliavo kariuomenę, valstybės iždą ir užsitikrino genčių vadų paramą.
Visa tai jam leido greitai įtvirtinti valdžią šalyje ir eliminuoti potencialius konkurentus. Nežinia, kvailumo ar išmonės vedamas, A.Khanas ryžosi netikėtai avantiūrai – jis nusprendė pulti britų koloniją Indiją. Kovos veiksmai, pradėti 1919 m. gegužės 6 d., greitai pakrypo A.Khano nenaudai ir jis buvo priverstas derėtis. Vis dėlto derybos baigėsi netikėtai, britai pripažino Afganistaną visaverte, nepriklausoma šalimi ir atsisakė savo intereso kontroliuoti jos užsienio politiką.
1919 m. rugpjūčio 8 d. buvo pasirašyta šias nuostatas įtvirtinanti sutartis, dėl ko jau šimtą metų rugpjūčio 19-ąją yra švenčiama Afganistano Nepriklausomybės diena.
Kaip ir jo tėvas, A.Khanas siekė įgyvendinti reformas, galinčias modernizuoti šalį (pvz., jis siekė įkurti pasaulietines mokyklas, kuriose išsilavinimo galėtų siekti abiejų lyčių vaikai, liberalizuoti moterų socialinę padėtį bendruomenėje). Tai iš dalies suskaldė visuomenę ir pasėjo neramumus šalyje.
1928–1929 m. Afganistaną krėtė pilietinis karas ir, smukus populiarumui, A.Khanas buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasitraukti į užsienį. Nemažą dalį gyvenimo jis praleido Italijoje. Yra net tikima, kad padedant "Ašies" jėgoms planavo grįžti į Afganistano valdžią.
Po A.Khano pasitraukimo Afganistano valdžios gviešėsi net keli asmenys, tačiau galiausiai joje įsitvirtino Mohammedas Nadiras Khanas (1883–1933). 1933 m. lapkričio 8 d. jį vizito metu vienoje akademinėje įstaigoje nužudė studentas. Tą pačią dieną Afganistano valdytoju tapo M.N.Khano sūnus Mohammedas Zahiras Shahas (1914–2007). Šis išbuvo valdžioje beveik 40 metų. 1973 m. liepos 17 d. jį nuvertė ministro pirmininko pareigas ėjęs pusbrolis Mohammedas Daoudas Khanas (1909–1978), kuris išvis panaikino monarchiją ir pasiskelbė prezidentu.
Patį M.D.Khaną 1978 m. pavasarį nuvertė ir kartu su šeimos nariais nužudė vietiniai komunistai (veikiausiai ne be sovietų slaptųjų tarnybų pagalbos).
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką
Skleidžiasi pavasaris. Nusilpę Ukrainos gynėjai gaus dalį jiems reikalingos amunicijos. Nukentėję Ukrainos miestai turėtų gauti daugiau oro gynybos priemonių. JAV politinė sistema pagaliau, vėluodama pusę metų, pasiekė rezultatą, kurio norėjo d...
-
Willkommen in Litauen10
Vos Vyriausybė ir „Rheinmetall“ pasirašė ketinimų protokolą dėl amunicijos gamyklos Lietuvoje, jau tą pačią dieną ėmė tyliai mutuoti nepasitenkinimo erzelis. Kadangi gamyklą planuojama statyti ant Sveikatos mokslų universiteto v...
-
Kur eina karavanas?16
Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...
-
Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?11
1950-aisiais parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo beveik iki 27 proc., rodo švedų analitinio centro TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklo EPICENTER parengtas Autoritarinio populizmo indeksa...
-
Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?5
Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...
-
Žiurkėnas mumyse8
Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...
-
Po Sibirą – be vadovo3
Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...
-
Kur dingo rinkimų kampanija?9
Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...
-
Ugnis ir vanduo1
Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...
-
Žodžiais dvoko nepridengsi2
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...