Tautinė tapatybė ir globalūs iššūkiai

Šiandien, kai nekantriai ir pikdžiugiškai lauki Petro Cvirkos paminklo nukėlimo (gerbiu manančiuosius kitaip, tačiau kitas logiškas sprendimas turėtų būti toks), paminėti žodžiai verčia klausti, kas yra svarbiau: būti lietuviu ar Lietuvos piliečiu. Kita vertus, kokios vertybės ir simboliai turi atskleisti tautinę ir pilietinę tapatybę. Vadinasi, prieš mus akivaizdus vertybinis pasirinkimas, po kurio galime diskutuoti apie grėsmes.

Akivaizdu, bet šie gerbiamo Prezidento žodžiai jį pastūmėja nacionalistų pusės link. Tačiau Vytenio Povilo Andriukaičio išsakyta apie mintis apie istorijos perrašinėjimą ne tik mus sugrąžina į jau primirštą Algirdo Mykolo Brazausko ir prof. Vytauto Landsbergio šalininkų konfrontaciją, bet ir meta rimtą ideologinį iššūkį, kai, minint Baltijos kelio trisdešimtmetį, prof. V.Landsbergis prilyginamas Vladimirui Putinui. Alea lacta est (burtas mestas), sakė Gajus Julijus Cezaris). Dėl to tautinės tapatybės klausimas įgauna naują pagreitį ir jam suteikia naujų atspalvių.

Tautiniai drabužiai yra puikus simbolis, atskleidžiantis Lietuvos savitumą. Tačiau ne taip seniai supratau Lietuvos etnografinių regionų žemėlapyje užkoduotą tragizmą. Viena vertus, jis atsako svarbų tapatybės klausimą, nes kiekvienas žvilgtelėjęs į žemėlapį gali sužinoti, kas esąs – dzūkas ar žemaitis ir t.t. Kita vertus, padėties tragizmą atskleidžia pokalbis su vienu Alytaus rajone esančio Butrimonių miestelio gyventoju. Jis pasakojo vaikystės atsitikimą, kai kaimynas jo paklausė, ar jis yra dzūkas. Tuomet vaikas savo kaimynui atsakė: "Aš esu ne dzūkas, o lietuvis." Čia kyla diskusija ne tik dėl etninės tapatybės santykio su lietuvybe, bet ir apie jos padėtį didmiesčiuose, kur ribos natūraliai išsitrina ir viskas susimaišo. Visai neseniai sužinojau, kad mano tėvų sodas, esantis Vilniaus rajono šiaurėje, irgi priklauso Dzūkijai. Bėda tik ta, kad vietiniai gyventojai ten niekada nebandė dzūkuoti, o kalbėjo ir kalba "po prastomu" – vietine tuteišų tarme.

Kitas šios situacijos atspalvis – tai tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metai. Antrąjį pasaulinį karą galima laikyti globaliu iššūkiu, kurio padarinius ne visada norime įsisąmoninti. Dėl to Lietuvos etnografinį žemėlapį turime suvokti per skirtingų epochų prizmę – tarpukaris, Antrasis pasaulinis karas, sovietmetis. Klaipėdos krašte turime pamatyti vokiečius, o Vilniaus krašte – lenkus. Ir svarbiausia – kiekviename mieste ir miestelyje pamatyti žydus.

Antrasis pasaulinis karas negailestingai pakeitė tautinę Lietuvos miestų ir miestelių sudėtį, kuriuose palaipsniui, kolektyvizacijos skurdo genami, apsigyveno dzūkai, aukštaičiai ir kiti. Įdomu tai, kad ne vienas iš jų nespringo ir nespringsta valgydamas žydų chalą (batonas "Pynutė"), kugelį (bulvių plokštainis), latkes (bulvinius blynus), totorių sarmą (balandėlius) ir čeburekus, karaimų kibinus ir "Šimtalapį". Bet prie šiomis gėrybėmis apkrauto stalo turime pamatyti jaunus vyrus, apie kuriuos rašo vienas iš Kauno Slabodkės (Vilijampolės) pogromų 1941 m. liudininkų: "Skerdikai įžengė į Mordechajaus Jatkunsko ir jo žmonos dantų gydytojos Štein–Jatkunskos butą, nupjovė jiems delnus, pėdas, lytinius organus, pribaigė abu su sūnumi. Pasuko į kaimynines gatves, užmušinėjo kiekvieną pasitaikiusį – ar tai buvo rabinas, ar sionistų aktyvistas, ar komunistas."

Komunizmas yra globalus, bet ne praeities reiškinys ir iššūkis.

Esminis klausimas, ar tautiniai drabužiai, kuriuos Ramūnas Karbauskis taip norėjo padovanoti ikimokyklinukams, tam tikromis aplinkybėmis nėra bandymas pabėgti nuo skaudžių ir prieštaringų Antrojo pasaulinio karo patirčių. Juk labai sunku įsivaizduoti Antrojo pasaulinio karo metų šokius Lietuvoje, kuriuose tautiniais drabužiais pasipuošusi dzūkė šoktų su Tautos darbo apsaugos (arba baltaraiščiu), Lietuvos policijos bataliono, Vietinės rinktinės, Armijos Krajovos ar SS divizijos kariu. Vadinasi, Antrasis pasaulinis karas kaip globalus praeities reiškinys meta rimtą iššūkį mūsų tautinei tapatybei.

Skaudu yra ne visuomenės susipriešinimas dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimo ženklų panaikinimo, bet tai, kad Prezidento paskelbtas moratoriumas nesprendžia pilietinės tapatybės, to, ką reiškia būti Lietuvos piliečiu, klausimo. Dėl to šiandien vaizdelis tikrai yra nekoks. Lietuviai didvyrių ieško kare po karo, lenkai mini Armijos krajovos kovas dėl Vilniaus, žydai kalba apie holokausto atminties svarbą, rusai didžiuojasi Raudonosios armijos laimėjimais, totoriai ir romai tyliai tyli apie tai, kad šioje mėsmalėje jiems pavyko išlikti. Nejau visas atminties pilietinių karų problemas išspręs darželinukų kepurinė?

Tenka pripažinti, kad šiuo metu vyksta ne istorijos perrašinėjimas, o istorinių žinių populiarinimas. Kai istorikai vykstančiose diskusijose pateikia daug viešoje erdvėje mažai žinomos istorinės informacijos apie žydų likimą Antrojo pasaulinio karo metais, su kuria Lietuvos politikai nėra susipažinę. Dėl to pareigas baigiančiam eiti eurokomisarui V.Andriukaičiui, prabilusiam apie istorijos perrašinėjimą, tiesiog trūksta nuoseklaus domėjimosi.

Kita vertus, labai svarbu atkreipti dėmesį, kaip sovietmetis paveikė mūsų tautinę tapatybę. Juk ne veltui Nerija Putinaitė savo knygoje "Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje" kalba apie komunistų partijos nuoseklią veiklą siekiant paskatinti žmones bendradarbiauti, pritarti sovietų tikslams ir dalyvauti juos įgyvendinant. Nereikia pamiršti ir to meto retorikos.

Verta atsiversti 1978 m. pasirodžiusi A.Balsio straipsnį "Kaip susidarė nacionalizmo ir klerikalizmo sąjunga ir kam ji tarnauja" ir pajausti sovietmečio dvasią: "Idėjinė bei politinė nacionalistų ir klerikalų sąjunga dar labiau sustiprėjo hitlerinės okupacijos metais, įgydama atvirai antiliaudinį pobūdį. Katalikų Bažnyčios viršūnės kartu su aršiausiais buržuaziniais nacionalistais vykdė aktyvią antitarybinę, antikomunistinę veiklą: vieni organizavo, kiti morališkai sankcionavo tarybinių žmonių žudynes, kurstė antitarybinę isteriją." Kitas sovietmečio dvasios perlas: "Pokario klasių kovos Lietuvoje metais reakcingasis katalikų kleras ir buržuazinis nacionalistinis pogrindis glaudžiai bendradarbiavo. Antitarybiškai nusiteikę dvasininkai talkininkavo buržuaziniams nacionalistams, kliudžiusiems Tarybų Lietuvos liaudžiai vykdyti socialistinius pertvarkymus."

Čia galime pamatyti visą komunistinės ideologijos spektrą. Ir vėl norisi atkreipti dėmesį, kad komunizmas yra globalus, bet ne praeities reiškinys ir iššūkis. Dėl to, ar P.Cvirkos paminklas kelia pavojų tautinei tapatybei, ar atspindi socialistinių pertvarkymų pasiekimus, kurie paskatino Justino Marcinkevičiaus dramų "Mindaugas", "Mažvydas" ir "Katedra" gimimą, būtina apsispręsti.

Komunistinės ideologijos voratinklis yra platus ir klampus, todėl politikų ir istorikų bendradarbiavimas turi būti nuolatinis, jis padėtų išvengti pasisakymų apie istorijos perrašinėjimą.

Kita vertus, ar gerovės valstybės idėja, pagrįsta ekonominiu mąstymu bei pasiūlos ir paklausos dėsniais, paskatins Lietuvos Prezidentą laikytis neutralumo vertinant praeities įvykius? Apie tai liudija ir moratoriumo paskelbimas. Visa tai akivaizdžiai konfrontuoja su tautinės tapatybės naratyvu, kuris neišvengiamai siejamas su simbolių ir prasmių paieška, o kartu skatina aštrias diskusijas ir vertybinę konfrontaciją.

Dėl to artėjančių Seimo rinkimų tiesiojoje bandė įsiveržti ir užimti lyderio vietą liberalai su lietuvių dalyvavimo holokauste tema, tačiau čia konservatoriai pasitelkė sunkiąją artileriją (partizanai ir sovietinis teroras), tad dėl lyderio vietos liberalams teks gerokai pakovoti. Ypač jei liberalai sugebės dirbti ne tik su žydų holokausto (kas nėra naujas dalykas) ir jų indėlio į Lietuvos miestų istoriją tema, bet ir kitomis tautinėmis mažumomis bei jų praeitimi. Sunku kol kas įsivaizduoti Remigijų Šimašių "Aušros vartų" operacijos minėjimuose, bet ką gali žinoti, jei tik "žolės" legalizavimo problematika ir seksualinės mažumų teisės nepaims viršaus.

V.Andriukaitis, prabilęs apie girtuokliaujančius ir nekaltus žmones žudančius partizanus, kol kas primena šaudymą senomis "katiušomis" ir bando eiti Gedimino Kirkilo pramintu keliu, kai prieš 2016 m. Seimo rinkimus buvo bandoma mobilizuoti buvusią sovietinę inteligentiją prieš N.Putinaitės knygose išsakytą kritiką J.Marcinkevičiaus kūrybos atžvilgiu. Dabar jam teks dalyvauti sprendžiant P.Cvirkos paminklo likimą.

Valstiečiams liko tik valstybės pripažinimo negavusios senovės baltų religinei bendrijos "Romuva" likimas ir jos vyriausioji krivės Inijos Trinkūnienės pažadas kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl valstybės pripažinimo. Bet vasaros istorinės atminties kovų fone tai atrodys kaip pozicijų, kuriuose įsitvirtinę kariai su kulkosvaidžiu MG-43, puolimas su lankais, ietimis ir kardais. Alea lacta est. Kas svarbiau: tautinė tapatybė su globaliais iššūkiais ar gerovės valstybė? O gal eilinį kartą sušokti šokį "Jievaro tiltas", parodyti bendrumą bei atsipalaidavimą ir taip pabėgti nuo šių klausimų?