Teisė būti laimingam

Septyniolikmetis, mokykloje mokęsis geriausiais pažymiais, planavęs medicinos studijas, vieną dieną nusprendė verčiau tapti rašytoju. Pykčių ir ašarų kalbantis su artimaisiais tada netrūko, o štai šiandien, jau dvidešimtmetis, jis gali pasigirti dviem išleistais romanais. Teisininkė, supratusi, kad darbas džiaugsmo neteikia, metė prestižines pareigas, ėmė gaminti naudingą ekologišką produktą ir dabar džiaugiasi veikla, duodančia ne tik pajamų, bet ir paskatą kasdien šypsotis. Panašių istorijų galėčiau papasakoti daugybę.

Savo darbą labai mėgstu dėl galimybės susipažinti ir pabendrauti su neeilinėmis asmenybėmis. Tai tapytojai, verslininkai, muzikantai, rašytojai – žmonės, pasauliui nešantys vienokį ar kitokį gėrį. Dauguma tų mano kalbinamų žmonių yra daugiau ar mažiau laimingi. Žinoma, ryšio tarp gėrio pasauliui kūrimo ir laimės nenuneigsi, bet, manau, lemia ją ir kitkas. Šiems žmonėms savo laiku užteko drąsos pasiųsti skeptikus megzti kojinių šimtakojams, pasikliauti savo galva ir širdimi, ir sukandus dantis daryti tai, kuo tiki.

Vis pastebiu tokį keistą fenomeną. Yra žmonių, kurie, vos išgirdę apie tavo planus, iškart užvers akis ir ims it pupas berti priežastis, kodėl nepasiseks. Atrodo, neprašai iš jų nei pradinio įnašo naujam verslui, nei siūlai tapti neapmokamu asmeniniu padėjėju, bet jie vis vien demotyvuoja, kiek išgali. Pasakysi, kad nori įkurti restoraną – tėkš, jog dabar konkurencija didžiulė ir išvis žmonės pinigų nebeturi, valgo tik namie. Išsitarsi, kad ketini palikti sutuoktinį, su kuriuo esi labai nelaimingas, – ims perkalbinėti: "dar visai neblogas, pagalvok, tu gi jaunyn neini". Pasakysi, kad svajoji pakeliauti po pasaulį, gąsdins, kad grįžusio tėvynėje niekam nebereikės. Ir taip be galo. Tai žmonės juodi debesys, nuo kurių vertėtų bėgti kuo toliau, jei tik nenori pats užsikrėsti bambekliškumu.

Siekti savo svajonės anaiptol nereiškia sėdėti jogo poza, laukiant įkvėpimo nutapyti antrą Moną Lisą. Reikia apsvarstyti ir atsitraukimo planus, bet pirmiausia – žengti pirmą žingsnį.

Bet kur kas pavojingiau, kai tas bjaurusis skeptikas apsigyvena nuosavoje galvoje. Kuris kiekvienam tavo "kaip norėčiau" sugalvos "bet neišdegs!" ir mintyse skanduos jį neužsičiaupdamas plonyčiu balseliu. Iš baimės vien pabandyti prarandama tūkstančiai talentų, neužsimezga gražiausios meilės istorijos, neužkopiama į kalnus, neišrandamos pasaulį keičiančios inovacijos. Nes bijojome suklysti ir apsijuokti. Pasirenkame geriau lindėti ten, kur saugu ir įprasta, užtat baisiai spaudžia šonus.

Matant, kaip žmonės savanoriškai lieka ten, kur yra nelaimingi, man visuomet norisi juos kiek papurtyti ir paklausti: "Kas jau šitokio baisaus jums nutiks, net jei ir nepasiseks?" Na, ar numirsi, ar akmenimis užmėtys, ar iš šalies ištrems? Greičiausiai ne. Blogiausiu atveju žinosi, kad pabandei, išsilaižysi žaizdas ir galėsi ramus toliau daryti tai, ką darei anksčiau. O štai nurašant savo svajones nerealistiškiems pasvaičiojimams – rizika didžiulė. Iškyla grėsmė imti nekęsti savo gyvenimo, kartu kiekvieno laimingesnio, pasipainiojusio kelyje. Stumti dienas būnant piktam ant pasaulio, kaltinant dėl savo apgailėtinumo visus aplink. Kai iš tikrųjų kaltas esi tik pats, nes nepakako nei drąsos, nei atkaklumo pabandyti. Taip, jų čia reikia. Siekti savo svajonės anaiptol nereiškia sėdėti jogo poza, laukiant įkvėpimo nutapyti antrą Moną Lisą. Reikia apsvarstyti ir atsitraukimo planus, bet pirmiausia – žengti pirmąjį žingsnį.

Neseniai atšvenčiau pirmą rimtesnį gyvenimo jubiliejų. Sakiau pasveikinti susirinkusiems svečiams, kad 25-eri – amžius, kai suvoki, kad raukšlelių nebepavyks išvengti. Tačiau kartu supranti, kad tik nuo tavęs priklauso, ar šios bus nuo piktai surauktų antakių, ar šypsenos. Tam tikra tragedija, kai nedžiugina ir nedomina niekas. Todėl, man atrodo, jei jau radai kažką, dėl ko su džiaugsmu kasdien nubundi net šeštą ryto, nevertėtų taip lengvai paleisti. Ir velniop skeptikus, sakančius kitaip: ne jiems – mūsų raukšlės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete

kauniete portretas
Grazus gamtos kurinys ,nors dar labai[pasirodo!] jauna,; ir prasmingi kuriniai ---neissaukiantys "komentatoriu "agresijos . Na ,orasyti ir yra korespondentu-zurnalistu pasaukimas. O mes ---skaityti ! ,bet ne "spiaudytis"

Zelemunčikas

Zelemunčikas portretas
Gera susapnuoti gražius sapnus,bet sapnas grei baigiasi ir nusleidi ant žemės su ruginės duonos kriaukšle rankoje.

aciu

aciu portretas
kokia protinga panele. atsvente savo jubilieju. dabar jau pilnavertiskai bus galima gyvenimo pamokyti.
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kietasis nusileidimas
    Kietasis nusileidimas

    Iki ašarų miela Senoji Europa. Su Akropoliu, Pizos ir Eifelio bokštais, Brandenburgo vartais, Šv. Šeimynos bažnyčia ir Vavelio katedra, Gedimino pilimi. Ir be Big Beno. ...

    3
  • Penki išbandymai verslui 2019 metais
    Penki išbandymai verslui 2019 metais

    Prasidėję 2019-ieji žymi naują pasiekimą mūsų nepriklausomos šalies istorijoje – dar niekada ekonominė plėtra nesitęsė tiek ilgai. Tai gera žinia ir šalies gyventojams, ir verslui. Siekiant pratęsti ekonominės sėkmės istorij...

  • Dekoruoto patriotizmo monopolis
    Dekoruoto patriotizmo monopolis

    Šalyje yra daug "specialistų", kurie gali akimirksniu identifikuoti: šitas – tylintis tautos priešas, o va, anas su plakatu ir megafonu – patriotas. Dažniausiai tokie virtuvės sociologai mėgsta vienais apatiniais ...

    19
  • Melo kojos
    Melo kojos

    Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad s...

    8
  • Karių tauta!
    Karių tauta!

    Vienas austrų poetas, atvažiuodavęs pas mus antrosios nepriklausomybės apyaušriu, matydavo gatvėse besiskeryčiojančius vadinamuosius marozus. Nesistebėdavo, sakydavo: o, lietuviai, karių tauta! Karių tauta skeryčiojasi toliau, ypač interneto...

    25
  • Žemės kalbos žodynas
    Žemės kalbos žodynas

    Norite į Rojų? O gal į žemiškesnius Londoną, Berlyną, Veneciją ar Jeruzalę? Nei skrydžio bilietų, nei atostogų neprireiks – užteks ir vieno savaitgalio, kad aplankytumėte šmaikščiai pavadintas Lietuvos vietoves. Visa &s...

  • Trečią kartą ant to paties grėblio
    Trečią kartą ant to paties grėblio

    Pastaruoju metu akivaizdžiai matyti suaktyvėjęs verslo ir vyriausybės noras atverti kelius eksportui į Kinijos rinką. Ir tai suprantama, nes turbūt visiems žinoma aksioma, kad stiprios šalies ekonomikos pagrindas – tvarus, ne žaliavų, ta...

    4
  • Norėtų viską pamiršti?
    Norėtų viską pamiršti?

    Prabėgus dviem dešimtmečiams, Jis tebevaldo šalį ir retas bepamena, kaip Jis tapo šiuolaikiniu caru. Gimė Jis 1952-ųjų spalio 7 d. Sovietų Sąjungoje, o būdamas paaugliu susižavėjo slaptosiomis tarnybomis ir valandų valandas pra...

    7
  • Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą
    Apie Rytų Europos saugumą ir Sniego susitikimą

    Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo...

    4
  • Masėms reikia kraujo
    Masėms reikia kraujo

    Duonos ir žaidimų – "panem et circenses!" Bemaž banalybe virtęs posakis, kurio prasmė šiandienos žmonėms net nebeįdomi, prieš kelis tūkstantmečius reiškė paprastų romėnų paprastą geidavimą-reikalavimą i&sca...

    8
Daugiau straipsnių