Ukrainos krizė iš tiesų yra Rusijos krizė?

Europoje vykstant seniai neregėtą mastą įgijusiam „tautų kraustymuisi“, į Vakarų spaudos šešėlį laikinai pateko toli gražu dar neišspręsta Graikijos krizė, ką jau bekalbėti apie Ukrainos nelaimę ir ją provokuojančią Rusiją. Kaip tik apie pastarąsias dvi šalis – pora vertų dėmesio straipsnių.

Rugpjūčio 23-iąją Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ paskelbė pokalbį su istoriku Karlu Schlögeliu, kuriame šis tiesiai šviesiai sakė „negalįs įsivaizduoti, kaip padėtis Ukrainoje galėtų aprimti, neuždarius Ukrainos ir Rusijos sienos. Juk separatistus „be atokvėpio ir ištisai“ kariškai palaiko Maskva.

Kad būtų užkirstas kelias dar didesnei Ukrainos destabilizacijai, reikia stiprinti spaudimą Rusijai. Vakarai turi reikalauti, kad siena būtų uždaryta. Taip Vokietijos radijui tvirtino Rytų Europos istorikas Karlas Schlögelis.

Nepaisant Minsko sutarties, rytų Ukrainoje „iš tiesų niekada neprieita prie ramybės“. Susidaro „įspūdis, kad kovos kartais tyčia forsuojamos ir intensyvinamos tam, jog po kurio laiko jas būtų galima truputį sušvelninti“.

Pasaulio dėmesį traukė Graikijos krizė, tuo tarpu konfliktas Ukrainoje beveik niekieno nestebimas tęsėsi nesiliaudamas toliau. O Ukraina už tai sumokėjo labai didelę kainą – „tai tūkstančiai žuvusiųjų, daugiau nei du milijonai pabėgėlių ir sugriauta infrastruktūra užimtuose rajonuose“.

Kokios yra šio konflikto priežastys? Į tą klausimą abi pusės žiūri skirtingai. Paties istoriko nuomone, čia negalima kalbėti apie Rusijos „reakciją į Vakarų padarytas klaidas, į kažkokias Vakarų provokacijas“. Greičiau krizė „išreiškia vidinį spaudimą pačioje Rusijoje, todėl iš tiesų tai esanti ne Ukrainos, o tiesiog Rusijos krizė.

Ji kyla iš to, kad V. Putinui nepasisekė susidoroti su didžiaisiais savo šalies modernizavimo iššūkiais. Todėl jis ir pabandė šį savo nesugebėjimą kompensuoti, pradėdamas „mažą, į pučą panašų karą, kurį jis veda labai profesionaliai“, – kalbėjo vokiečių istorikas Karlas Schlögelis radijui „Deutschlandfunk“.

Rugpjūčio 27 dieną amerikiečių nevyriausybinis strateginių tyrimų centras „Stratfor“ paskelbė straipsnį apie tai, „kodėl Rusijos draudimas įsivežti prekes iš Vakarų didžia dalimi nepasisekė“. Straipsnio išvadose – kelios prognozės, kurios paeiliui skamba taip.

Pirma, „Maskvos kontrasankcijos prieš Vakarus neįtikins nei Europos Sąjungą, nei Jungtines Amerikos Valstijas nutraukti ar sušvelninti savo pačių paskelbtas sankcijas Rusijai.

Antra, „Rusija panaudos grasinimą taikyti žemės ūkio sankcijas prieš šalis Europos pakraštyje tam, kad paskatintų jas leistis į politinį dialogą su Kremliumi“.

Trečia, „Rusijos atsaką į Vakarų sankcijas ir toliau sudarys politinių, saugumo ir karinių taktinių žingsnių mišinys“.

Kuo šias savo prognozes institutas „Stratfor“ grindžia? Štai keletas citatų iš ilgos instituto pateiktos analizės.

„Ginče tarp Rusijos ir Vakarų ekonominės priemonės ne ką mažiau reikšmingos negu artilerija rytų Ukrainoje. Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos Rusijai uždėjo sankcijas dėl jos vaidmens šiame konflikte, o Maskva atsiliepė savomis kontrasankcijomis 2014-ųjų rugpjūtį, apribojančiomis žemės ūkio produktų importą iš Vakarų į Rusiją.

Pastarosios sankcijos tik iš dalies pakenkė Europos Sąjungos ekonomikai. Apskritai paėmus, joms nepasisekė neutralizuoti Europos Sąjungos sankcijų, tuo labiau nepasisekė iš Europos išspausti reikšmingų politinių nuolaidų.

Priešingai, Europos Sąjunga ne nutraukė, o pratęsė savo paskelbtas sankcijas Rusijai.

Tačiau vienu atžvilgiu Maskvos paskelbtos sankcijos gali suveikti Kremliaus naudai – jos gali paskatinti politines derybas su provakarietiškomis valstybėmis Europos Sąjungos pakraštyje.

Rusijos draudimas įvežti žemės ūkio gaminius iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos apėmė mėsą, pieną, žuvį ir vaisius, tačiau draudimas netaikomas tokiems gaminiams kaip vynas, stiprūs alkoholiniai gėrimai, kūdikių maistas ir šiaip gėrimai.

Nors amerikiečių ir europiečių sankcijos stipriai paveikė Rusijos ekonomiką, kuri 2015 m. patiria didžiulį nuosmukį, Rusijos kontrasankcijos neturėjo panašaus poveikio Vakarams.

Kadangi Maskvos sankcijos pradėtos taikyti tik įpusėjus 2014 metams, o 2015 metų duomenys, aišku, dar nebaigti suvesti, kol kas sunku įvertinti Maskvos sankcijų poveikį kiekvienai ES šaliai. Tačiau jau dabar galima nustatyti bendrąsias tendencijas.

Žvelgiant į metinius ekonominius pokyčius nuo 2013-ųjų ir 2014-ųjų, maisto produktų eksportas į Rusiją iš Lietuvos, Suomijos, Estijos, Norvegijos ir Lenkijos nukentėjo labiausiai nuo Rusijos draudimo tokius produktus įvežti.

Skaičiuojant absoliučia produktų pinigine verte, nuo Rusijos draudimo labiausiai nukentėjo Vokietija, Norvegija, Lenkija, Lietuva ir Danija. Tačiau visų šių šalių, išskyrus Lietuvą, atveju, Rusijos uždrausti produktai nesudarė daugiau negu tik vieną viso tos šalies bendrojo eksporto procentą.

Taigi šiuo atžvilgiu Vokietijos, Norvegijos, Lenkijos ir Danijos bendrieji eksporto nuostoliai gana minimalūs, o ir Lietuvos tik truputį didesni.

Tačiau šiuo metu jau turimi 2015 m. duomenys rodo, kad Baltijos šalys Estija, Latvija ir Lietuva, tradiciškai į Rusiją eksportavusios daug savo žemės ūkio gaminių, iš tiesų nukentėjo skaudžiausiai.

Estijos eksportas, daugiausia žemės ūkio sektoriuje, per pirmąjį 2015-ųjų pusmetį į Rusiją sumažėjo net 41 procentu, palyginus su tuo pačiu laikotarpiu 2014-aisiais (prieš Rusijos sankcijas). Latvijos eksportas atitinkamai sumažėjo tik 24 procentais, o Lietuvos – 38. Beveik kaip Estijos.

Aišku, ir kitų Europos Sąjungos šalių prekyba su Rusija per pirmąjį 2015 m. pusmetį sumažėjo, bet nebūtinai dėl žemės ūkio produkcijos įvežimo apribojimo.

Štai Vokietijos prekyba su Rusija susitraukė 34 procentais, bet daugiausia dėl sumažėjusios prekybos pramonės produktais, nes Vokietijos žemės ūkio gaminių eksportas į Rusiją visada sudarė labai nedidelę visos dvišalės prekybos dalį.

Politiškai žemės ūkio produkcijos blokada nepakeitė Europos Sąjungos (ES) politikos Rusijos naudai. Birželio mėnesį ES vienbalsiai nusprendė pratęsti Rusijai taikomas sankcijas bent ligi 2015 m. pabaigos. Nors Maskva ir pabandė kai kurias palyginti draugiškas valstybes, kaip Graikija, Kipras, Vengrija, sugundyti meduoliu, to nepakako, kad pralaužtų Europos Sąjungos vadovų bendrą frontą sankcijų klausimu.

Ir nors Rusiją savo draudimą importuoti žemės ūkio gaminius pratęsė iki 2016-ųjų rugpjūčio, sustiprino priemones prieš uždraustų maisto prekių kontrabandą bei jų persiuntimą suklastotomis etiketėmis ir dar ėmėsi naikinti tūkstančius kilogramų neva nelegaliai importuotų maisto gaminių, Rusijos pradėta žemės ūkio produktų iš Vakarų blokada kol kas neįtikino Amerikos ir Europos Sąjungos nutraukti ar bent sušvelninti savo sankcijas Rusijai.

Vis dėlto Vakarams palankių šalių yra ir už Europos Sąjungos ribų: Rusijos paskelbti prekybos apribojimai gali būti kiek veiksmingesni, spaudžiant Ukrainą, Moldovą ir Gruziją mainais už prekybą su Rusija suteikti Maskvai tam tikrų politinių koncesijų.

Taigi savo išvadose tyrimo instituto „Stratfor“ analitikai teigia, kad Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijų Rusijai ateitis priklausys mažiau nuo Rusijos skelbiamų ekonominių kontrasankcijų Vakarams, o greičiau nuo poslinkių rytų Ukrainos karo lauke.

Vis dėlto Rusija ir toliau skelbia galinti „asimetriškai“ reaguoti į Vakarų prieš Rusiją taikomus ekonominius apribojimus, – reaguoti priemonėmis iš politikos, saugumo struktūros, karo ir ūkio sričių. Tad Maskvos konfliktas su Vakarais ir toliau reiškiasi keliomis šakomis.

Toks tad būtų realus, dalykiškas požiūris į Rusijos ir Vakarų konfliktą dėl Ukrainos.