Vainikas Rasos šventei

Rytojaus dieną 7 val. ir 24 min. Žemė kasmetinėje kelionėje pasieks savo orbitos vasaros solsticijos tašką. Tai astronominė vasaros pradžia. Dar porai dienų prabėgus, toji pradžia tradiciškai bus pažymėta saulėgrįžos švente, nuo seno vadinta Kupolėmis arba Rasa. Valstybinių šventinių dienų sąraše – tai Joninės. Dienos trukmė tada bus jau minute trumpesnė, todėl ir sakoma, kad saulutė „sugrįžta“. Iš kurgi? Mitiniais vaizdiniais – nuo dangiškojo vasarvidžio kalno... Dvyniai žirgai ašvieniai jos vežimą ten kasmet užritina. Iš čia ir prosenoviškas paprotys saulėgrįžos šventės metu nuo piliakalnio ridenti uždegtą tekinį...

Kitados naudotais paleoastronominiais metodais būdavo neįmanoma susekti tikslios saulės kulminacijos. Tas poros dienų tarpas reikalingas įsitikinti saulę tikrai pasiekus mitinio dangaus kalno viršūnę. Juolab, kad ne kiekvienas rytas būna saulėtas. Vasarvidyje saulė pateka šiaurės rytuose, jos azimutas beveik nesikeičia ištisą savaitę; dienos šviesulys tarsi stabteli horizonte. Tautosakoje sakoma, saulutė tekėdama šoka, pasidabinusi margaspalviais rūbais.

Kitados saulėgrįžą švenčiant būdavo atlikinėjamos sudėtingos apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Gamta tarsi pati kviečia pasigėrėti jos kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlių vainikais apjuosiami šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas genami galvijai. Žolynų rinkimas senovėje vadintas kupoliavimu. Kupolė – tai gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko.

Žemdirbiams iškilioji vasarvidžio šventė susijusi su  rugių žydėjimu. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Kaip gražu matyti rugių lauką, banguojantį vėjui glostant... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakyla virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Tai duonelės aura! Kaimo žmonės taip skaičiuodavo: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“. Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Štai iš kur šventės pavadinimas Rasa!  Tokį senąjį pavadinimą  mini rašytojai ir tyrinėtojai Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Liudvikas A. Jucevičius, Jonas Basanavičius; jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose.

Liaudiškuose tikėjimuose sakoma, kad Joninės – raganų siautėjimo metas. Galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis – ir gali ne tik iki Šatrijos kalno, bet ir Kijevan nuskristi. Rytmetinė vasarvidžio rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti karvių pieną. Todėl žmonės išgenamoms karvėms duodavo šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. O tvartų vartus apkaišydavo šermukšnio šakelėmis ir dilgėlėmis.

Vasaros saulėgrįžos šventės tradicija mūsų krašte naujaisiais laikais jau buvo prigesusi,  beveik nutrūkusi. Tik kultūros žmonės ją prisiminė ir ėmėsi gaivinti. Vydūnas su savo lietuvininkų chorais Jonines nuo 1885 m. pradėjo švęsti ant Rambyno kalno. Prieškariu šventę linksma vakarone paminėdavo šaulių ir jaunimo organizacijos. Sovietmečiu stengtasi tautinės kultūros atmintį ištrinti besaikiu alaus gėrimu.

O tikrus Rasos šventės papročius 1967 m. ėmėsi gaivinti tautiškai nusiteikęs jaunimas. Lygiai prieš 50 metų prie apeiginio aukuro ant vieno iš Kernavės piliakalnių bendraminčius susirinkti pakvietė Indijos bičiulių draugija. Į ją susibūrusią šviesuomenę domino lietuvių pagoniškoji praeitis, indoeuropietiškosios mitologinės tradicijos, imponavo Indijos tautinio išsivadavimo lyderio Mohando Gandhi nesmurtinio pasipriešinimo idėja. Pirmosios šventės Kernavėje ir jose tvyrojusi tautinė dvasia daugeliui paliko neišdildomus įspūdžius, ne vienam tapo dvasiniu atsivėrimu lietuvybei.

Kaip sako vienas jos organizatorių literatas Antanas Gudelis, „Rasos šventės mums tapo autentiškos raiškos ir lietuviškos tapatybės ieškojimo forma“. Išties žinia apie Kernavės šventę plačiai plito visuomenėje, skatindama ir kitas kultūrines iniciatyvas. Štai Vilniaus universiteto studentai krašto pažintinei veiklai netrukus įsteigė Žygeivių klubą; 1970 m. universitete buvo įkurta  kraštotyrininkų „Ramuva“. Ėmė vienas po kito burtis autentišką folklorą puoselėjantys ansambliai, kurie ugdė kultūrinio pasipriešinimo sovietizacijai nuostatas. O 1972 m. buvo pradėta leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Visus šiuos judėjimus siejo tautiškumo paieškos, puoselėjančios ir viltis apie tautos laisvę.

Kai į Kernavės Rasas ėmė rinkis tūkstančiai žmonių, Kompartija suvokė pavojų savo sistemai.  KGB dokumentuose šventė jau po keleto  metų buvo įvardyta „nacionalistiniu sambūriu“, o jos organizavimas prilygintas antisovietinei veiklai. Prasidėjo šventės rengėjų persekiojimai, pasipylė grasinimai. Ypač tai sustiprėjo 1972 m. Kaune susideginus Romui Kalantai. Tačiau, nepaisant visų draudimų, Rasos tebebuvo švenčiamos Kernavėje; o su folkloro ansambliais šventė paplito ir visoje Lietuvoje. Neabejotinai tai esmingai prisidėjo prie bręstančios dainuojančios revoliucijos.

Tad pasitvirtino Vydūno įžvalgos, kad Joninės susirinkusiems žmonėms tapdavo „tamsoje sukurtos laužų šviesos susitikimo su viską užliejančia saulės šviesa švente“.