Vakarų fronte nieko naujo

Ką daro galingiausia Europos valstybė, kai Rusija įsiveržia į kaimyninę šalį? Ne, ji netgi nebepareiškia „gilaus susirūpinimo“ ir net „susirūpinimo“. Ji paprašo „paaiškinimų“ iš agresorės.

Būtų galima sakyti, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel nepaliauja stulbinusi. Tačiau iš tiesų Berlynas elgiasi nuosekliai ir suprantamai. Tiesiog Vokietijos logika ima kuo toliau, tuo labiau kelti grėsmę Europai ir juo labiau tokioms NATO sąjungininkėms, kaip Lietuva.

Vos grįžusi iš Ukrainos, kur buvo vadinama „Kijevo advokate“, A. Merkel sukėlė nedidelį žemės drebėjimą. „Aš, kaip ir daugelis kitų, noriu rasti tokią išeitį, kuri nepakenktų Rusijai“, – pareiškė kanclerė apie šalį, kurią NATO ir Europos Sąjunga pripažįsta kaip grubiausiu būdu laužančią tarptautines sutartis ir užgrobusią dalį Ukrainos.

Kanclerė taip pat pakartojo Berlyno mantrą, kad „šio konflikto nepavyks išspręsti kariniu būdu, todėl visiškai būtinos politinės derybos“. Rusijai tai tikras pateisinimas: įveskite karines pajėgas į taikią teritoriją, ir priešininką Vokietija spaus derėtis, o ne atsakyti į agresiją.

Be to, po kelerių metų aktyvių Europos pastangų neleisti Ukrainai toliau dreifuoti neapsisprendimo pilkojoje zonoje, po žūčių Maidane, kurį įplieskė prezidento atsisakymas pasirašyti asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga, kanclerė ramiu balsu pareiškė, kad jei Ukraina būtų pasirinkusi alternatyvą – Vladimiro Putino trečiosios kadencijos projektą Eurazijos Sąjungą, Europos Sąjunga „nebūtų ėmusi dėl to kovoti“.

Vicekancleris Sigmaras Gabrielis dar prieš kanclerės vizitą Ukrainoje pasiūlė „protingą federalizacijos koncepciją kaip vienintelę praktišką išeitį“ – tiksliai tai, ką prieš pradėdamas aktyvius karinius veiksmus Ukrainai visą pavasarį piršo Kremlius, neaiškindamas, ką konkrečiai tai reikštų.

Vokietijos valdžios, tiksliau – kanclerės A. Merkel, negalima vadinti prorusiška. Negalima įtarti, ir kad Berlynas nežino, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje – šiaip ar taip, žvalgybos pajėgumai tokie, kad jų užteko šnipinėti Jungtinių Valstijų diplomatijos vadovus.

Veikiau kanclerės veikimo metodai atspindi jos stiprybę. Visuotinai pripažinta, kad neišsišokantis mokslininkės stilius, mėginimas ramiai išklausyti visas nuomones prieš priimant sprendimą, leido A. Merkel sėkmingai išspręsti sudėtingiausias problemas, tarp jų milžinišką krizę, kai euro zonos likimas buvo pakibęs ant plauko. Jos metodas – tarsi meškeriotojo, kuris susipynusį valą išpainioja lengvais kepštelėjimais, sukiodamas gumulą ir apžiūrėdamas jį iš visų pusių.

Vokietijos skaičiavimas remiasi įsitikinimu, kad Vladimiras Putinas nieku gyvu nesutiks pralaimėti, todėl bet koks sprendimas turi suteikti jam galimybę „išsaugoti veidą“, esą taip didėja šansai pasiekti susitarimą.

Žinoma, iš visų Vakarų Europos valstybių būtent Vokietijai svarbiausias ir visuomenės kontekstas. Derybos bei kompromiso siekimas ir šiaip yra postmodernistinio Vakarų pasaulio sprendimų metodas, o pacifizmas ir pragmatiškumas juolab suprantamas šalyje, kuri tiek laiko išpirkinėjo kaltę dėl militarizmo ir ideologijos, atvedusių prie kraupių nusikaltimų visame žemyne.

Tačiau ši A. Merkel metodo stiprybė tikriausiai pirmą kartą taip akivaizdžiai virto silpnybe, susidūrusi su visiškai kitokia pasaulio, jėgos ir įsipareigojimų koncepcija (ką jau kalbėti, kad Vokietijos šiuo atveju Rusija net nelaiko svarbia žaidėja – ji įsivaizduoja, kad kariauja su Jungtinėmis Valstijomis).

A.Merkel metodas tiesiog neveikia, bet nieko naujo Vokietija paprasčiausiai neturi pasiūlyti. Investicijos į diplomatiją atrodo beviltiškai tuščios, ypač dabar, kai Ukraina paskelbė apie pradėtą Rusijos invaziją.

Tiesą sakant, kad diplomatija neveikia, pripažino pats Vokietijos užsienio reikalų ministras po nieko neatnešusių derybų Minske. „Tikriausiai ne“, – įvertino Frankas-Walteris Steinmeieris galimybę, kad pasiektas persilaužimas. Bet tai nesutrukdė dar tame pat sakinyje pakartoti siūlymą ir toliau remtis neveikiančiu metodu: „Tikėkimės, kad šis susitikimas buvo ne kokių nors veiksmų pabaiga, bet dar viena pradžia“.

F.-W. Steinmeieris pats savaite anksčiau mėgino elgtis panašiai: į Berlyną sukvietė Rusijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrus ir kolegą iš Prancūzijos. Kai ir tada nieko nepavyko, Lenkija, kurią jau kelintą kartą Vokietija ignoruoja rengdama derybas dėl Ukrainos tokiu formatu, konstatavo, kad Berlynas tiesiog nesupranta situacijos, o tų, kurie išmano Kremlių ir jo veikimą, nekviečia.

Visa tai būtų tik niūrus pakartojimas to, ką matome pusę metų: Vakarai mėgina vertinti Rusiją savo masteliais, dėl to beviltiškai atsilieka ir tyčia riboja savo laisvę.

Tačiau dabar Berlyno pozicija kelia tiesioginį pavojų Lietuvai ir viso Baltijos regiono saugumui.

Labiau už bet kokį pataikavimą Rusijai dėl Ukrainos pavojingi Berlyno mėginimai paversti Lietuvą ir kitas rytines NATO sąjungininkes antrarūšėmis aljanso narėmis.

Žadėdama ginti Latviją, A. Merkel Rygoje pareiškė, kad NATO planai stiprinti buvimą Baltijos regione „neapima nuolatinio, ilgalaikio kovinių dalinių dislokavimo“. Ministras F.-W. Steinmeieris anksčiau yra paaiškinęs, kad „taip negali būti pagal NATO ir Rusijos susitarimą“. Visa tai – nepaisant NATO pajėgų Europoje vyriausiojo vado generolo Philipo Breedlove`o paaiškinimų, kad be tokių pajėgumų deramai apginti Baltijos šalių aljansas negalėtų.

Būtų jau blogai, jei Maskvai nuraminti būtų skirta tik Berlyno retorika. Vien tokiais pareiškimais Vokietija pakerta atgrasymą nuo puolimo, kuris pusę amžiaus buvo aljanso pagrindas.

Tačiau Berlynas, atrodo, žengia dar toliau ir nori juodu ant balto įrašyti, kad planuodamas Baltijos šalių gynybą NATO turėtų laikytis tarptautinių pažadų, taigi ir Maskvai prieš septyniolika metų duoto pažado nedislokuoti naujosiose narėse nuolatinių didelių pajėgų.

Tas susitarimas turėjo sąlygą „esant dabartinėms ir numatomoms saugumo aplinkybėms“, ir dabar, kai Rusija pati tas „saugumo aplinkybes“ pakeitė iš esmės, atrodo dar begėdiškesnis Vokietijos įsitikinimas, kad Baltijos šalių saugumas turi būti įkaitas pažado, kurį NATO kadaise davė Boriso Jelcino Rusijai.

Nebeapsikentęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas pareiškė, kad „kai kurie NATO sąjungininkai blokuoja saugumą Vidurio ir Rytų Europai“.

Stulbinama, kad įsitikinimo, jog reikia „neprovokuoti“ Rusijos, Vokietija ir daugelis kitų šalių tebesilaiko, nepaisydamos to, kad kol kas nebuvo nė vieno atvejo, kai Maskva būtų atsižvelgusi į jų gerą valią.

Tad atrodo, kad iki NATO vadovų susitikimo Velse, o gal ir per jį, Baltijos šalių ir Lenkijos dar laukia rimta kova, tik šį kartą Vakarų fronte.