Veganui trūko meilės

Jeigu nebūtų branduolinių ginklų, Indijos ir Pakistano vaidai nesulauktų žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Šiuo metu abi valstybės yra ištobulinusios savo masinio naikinimo technologijas, tad į standartinį Kašmyre besiganančios karvės pirstelėjimą yra žiūrima penkiasdešimt kartų rimčiau nei į Michailo Saakašvilio (1967) bado streiką ar protestus Tailande.

Su Šiaurės Korėjos klounais taip pat niekas nesiterliotų, jeigu jie nebūtų viso pasaulio įtikinę Kimų dinastijai tarnaujančios radiacijos egzistavimu.

Kai valstybė pasigamina branduolinį ginklą (arba prisišlieja prie jį turinčios galiūnės), jos statusas radikaliai pasikeičia, o visi su ja susiję klausimai yra perkeliami į žymiai aukštesnį, politinio meistriškumo reikalaujantį lygį, mat abipusio susinaikinimo galimybė įpareigoja dėl valdžios ir pinigų kovojančius vyrus bei moteris elgtis šiek tiek atsargiau.

Musulmonų prakeiksmai ir grasinimai žydų pusėn skriejo nuo pat 1948 m. pavasario. Būta nemažai smulkių karų, daugybės teroro aktų ir dezinformacijos kampanijų, bandyta šantažuoti Izraelį palaikančias valstybes naftos kainomis, tačiau nieko fundamentalaus nei musulmonai, nei komunistai nesigriebė.

Su Šiaurės Korėjos klounais taip pat niekas nesiterliotų, jeigu jie nebūtų viso pasaulio įtikinę Kimų dinastijai tarnaujančios radiacijos egzistavimu.

Šiuo metu yra žinoma, kad 1981 m. birželio 7 d. Izraelio oro pajėgos, pažeisdamos visą virtinę politinio korektiškumo nuostatų, subombardavo neužbaigtą Irako branduolinį reaktorių, kuris, anot diskusijas skatinančių tarpininkų, turėjo būti skirtas "tik moksliniams tyrinėjimams".

Paties Izraelio turimi masinio naikinimo įrankiai daugelį metų buvo aptraukti paslapties šydu, tačiau 1986 m. spalio 5 d. Didžiosios Britanijos leidinyje "The Sunday Times" pasirodė Peterio Hounamo (1944) tekstas, paremtas slaptame Negevo dykumoje netoli Dimonos miesto įkurtame atominiame komplekse dirbusio techniko Mordechai‘aus Vanunu (1954) pasakojimu ir nuotraukomis.

M.Vanunu gimė daugiavaikėje Maroko žydų šeimoje. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje jo tėvai kartu su vaikais emigravo į Izraelį. Gyvenimas Pažadėtoje žemėje ne itin sužavėjo būsimąjį techniką, tad jis pradėjo tolti nuo šeimos ir tradicijų.

Tuo metu kai kurie iš Afrikos ar Azijos į Izraelį atvykę žydai jautėsi užgožti savo tėvynainių "europiečių". M.Vanunu taip pat manė esąs diskriminuojamas dėl savo kilmės, nors tam veikiausiai nebuvo jokio politinio, teisinio ar ekonominio pagrindo.

Izraelio spaudoje ir knygose apie M.Vanunu gyvenimą, elgesį ir pažiūras pasakojama daug siaubingų istorijų. Teigiama, kad jis bandė tapti inžinieriumi, ekonomistu ir filosofu, tačiau galiausiai tapo vegetaru, o po to – veganu.

Pradėjęs domėtis politine dešine ir rasistu laikomo rabino Meiro Davido HaKoheno Kahane (1932–1990) idėjomis, perėjo prie nuosaikesnės "Likud" ideologijos, o galiausiai tapo musulmonų ir kraštutinių kairiųjų bičiuliu. Pasakojama, kad jis už pinigus pozuodavo nuogas ir vakarėliuose nusimaudavo apatinius, kad laimėtų prizą.

1976 m. M.Vanunu, patartas bičiulio, kreipėsi dėl darbo Dimonos komplekse. Visi norintieji įsidarbinti šiame komplekse turėdavo atlaikyti ilgą, griežtą ir varginančią patikros procedūrą, o intensyvus sekimas vyko net ir gavus darbą.

Komplekso vadovybei turėjo kilti nemažai klausimų dėl M.Vanunu gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros, tačiau atranką jis praėjo be jokio vargo. Po intensyvaus keletą mėnesių trukusio matematikos, fizikos ir anglų kalbos žinių diegimo, jis gavo operatoriaus darbą Institute Nr. 2 – pačioje slapčiausioje slapto Dimonos komplekso vietoje, į kurią buvo leidžiama patekti tik 150 darbuotojų iš 2,7 tūkst.

Vieną dieną, niekam nieko nesakęs, M.Vanunu į savo darbovietę atsinešė fotoaparatą, kuriuo įamžino požeminius aukštus, laboratorijas, įrangą ir patalpas. Griežtumu garsėjanti komplekso apsauga ir vėl pademonstravo stulbinantį atlaidumą.

Baigiantis 1985-iesiems M.Vanunu buvo atleistas iš darbo. Oficiali priežastis – biudžeto lėšų stygius. Apimtas pykčio ir nusivylimo, jis nusprendė susikrauti mantą ir paklajoti po pasaulį. Į kuprinę jis įsidėjo ir didžiausią savo turtą – fotojuostas su Dimonos komplekso nuotraukomis.

Iš pradžių jis nuvyko į Graikiją, po to – į Tailandą, Nepalą ir galiausiai pasiekė Australiją. Kengūrų valstybėje jis dirbo įvairiausius darbus ir galų gale nusprendė atsiversti į krikščionybę. Susitikimų su kitais tikinčiaisiais metu Mordechai‘us itin atvirai kalbėdavo apie savo darbą Dimonoje.

Australijoje jis sutiko ir laisvai samdomu žurnalistu prisistatantį kolumbietį Oscarą, kuris įtikino žydą, kad jo istorija ir nuotraukos vertos milžiniškų pinigų. Iš pradžių porelė bandė įsiūlyti savo pasakojimą Austrijos leidiniams, tačiau vyrukai buvo palaikyti keistuoliais ir sukčiais.

Galų gale Oscarui pavyko sudominti "The Sunday Times" redakciją. 1986 m. spalio 5 d. dienos straipsnyje cituoti fizikai Theodore‘as Brewsteras Tayloras (1925–2004) ir Frankas Charlesas Barnaby‘s (1927–2020), ištyrę nuotraukas ir išklausę pasakojimą, ne tik patvirtino M.Vanunu istorijos autentiškumą, bet ir iškėlė teoriją, kad Izraelis – visavertė branduolinė valstybė, galinti pasigaminti po 10 sudėtingų užtaisų per metus ir turinti mažiausiai 150 modernių ginklų.

Prabilta apie milžiniškas pinigų sumas, knygą ir netgi filmą su Robertu Anthony‘iu de Niro Jaunesniuoju (1943), tačiau žurnalistai negalėjo pasiūlyti Mordechai‘ui to, ko jis, anot įvairių pasakotojų, tuo metu labiausiai troško – sekso.

Vieną vakarą, klajodamas Londono gatvėmis, M.Vanunu susipažino su Cindy vardu prisistačiusia moterimi. Jie pradėjo bendrauti ir Cindy paaiškino negalinti su juo užsiimti intymiais santykiais Londone, tačiau gebėsianti tai padaryti Romoje.

Vos tik M.Vanunu įžengė pro tariamo Cindy sesers būsto Amžinajame mieste duris, šios užsitrenkė ir du "Mossad" agentai pargriovė jį ant grindų.