Velniop šlovingą praeitį!

– Tavo buvęs vedė. Girdėjai?

– Girdėjau, labai džiaugiuosi dėl jo! Ji trečią diplomą tuoj turės, smagu, kad šalia jo protinga moteris, juk ir pats nekvailas vyras.

– Tikrai! Ir dar kokia žavi, elegantiška!

Iš to, su kokia nuostaba mane nužvelgia žmonės, kai be lašo sarkazmo simpatiškomis ir šauniomis pavadinu savo buvusiųjų esamas (ar esamo buvusias), spėju: hipotetinė situacija pasitaiko nedažnai.

Pas mus įprasta, vos apsipykus porai, bičiulėms susiburti į hienų chorą ir atlikti ariją "Asilas nesupranta, ką prarado" ar vyriškam kolektyvui tapšnoti draugeliui per petį ir guosti: "Bobos kvailos, nežino, ko nori." Kažkodėl normalu sutikus žmogų, su kuriuo gyvenai ne vienus metus, nė nepaklausti, kaip laikosi jis ar jo šeima, su kuria nekart prie vieno Kalėdų stalo sėdėjai. Priimtina pamačius vyrą ar moterį, su kuriuo susitikinėjai ir kažkas neįtiko, apsimesti, kad jo ar jos nematai, ir nosies tiesumu nukurti tolyn. Atrodo, tiesiog privaloma, draugės buvusiajam susiradus naują simpatiją, jos išvaizdą prilyginti Lochneso pabaisai, na, o jei kraštutiniu atveju laimingasis vyrukas susirado "Victoria’s Secret" modelį, rėkti, kokia ji kvaila ar pasileidusi. Lyg, nepavadinus baisuokle, iškart nukris nematoma karūna, o ant nosies išdygs didžiulė karpa, kaip tai raganai iš pasakos.

Gerą žodį apie kažką, su kuo keliai nesuėjo, priimame kaip gėdingą asmeninę kapituliaciją. Ir labai maža dalimi tai galima suprasti. Tokie dalykai, kaip nemaloni santykių pabaiga, neišsipildęs noras, kad draugystė apskritai prasidėtų, arba žinia, kad tas, kurio paleisti labai nenorėjai, dabar laimingas murkia ne tavo glėbyje, dažnai kerta per savivertę. Bet kodėl? Kodėl faktas, kad nepasisekė su vienu iš 7,6 mlrd. žmonių populiacijos atstovų, verčia kvestionuoti save kaip moterį ar kaip vyrą? Ir ar nebūtų visiems lengviau gyventi, jei į santykius žvelgtume kiek paprasčiau – suprastume, kad, net būnant labiausiai prisirpusiu obuoliu medyje, įmanoma tiesiog užsirauti ant to, kuris obuolių nemėgsta. Ir faktas, kad su vyru ar moterimi nepavyko nugyventi viso likusio amželio, automatiškai nereiškia, kad jis ar ji – niekšas šėtono išpera.

Juk neįstoję į svajonių universitetą neimame jo šmeižti ir aiškinti kiekvienam besiklausančiam, kad ten biblioteka – juokingai maža. Nesakome, kad kiekvienas bandantis įsidarbinti mūsų buvusioje darbovietėje – ambicijų neturintis kvailys. Nusipirkę loterijos bilietą su užrašu "Bandyk dar kartą", neįsigyjame benzino ir neiname padegti parduotuvės pastato. Tai kodėl taip būtina rasti kaltų, kai asmeniniame gyvenime nutinka ne taip, kaip norėjai? Ir kodėl tas kaltasis būtinai bus tas kitas žmogus?

Apskritai, kuo daugiau metų vaikštau žemele, tuo stipriau įsitikinu – žmogų geriausiai pažinsi tada, kai jūsų keliai išsiskirs. Susidūrus su tais, kuriems sveikas protas ir pagarba sau bei kitam, su kuriuo kadaise buvo gera, yra aukščiau už ego, norisi juos stipriai stipriai apkabinti. Nes jie – reti ir nykstantys it mėlynieji banginiai. Ir, pagalvojus geriau, kur kas išmintingesni už tuos, ant buvusių draugų ar antrųjų pusių pilančius pamazgas. Juk ką galvoti apie tą, kurio kalbose visos buvusios – išprotėjusios žiurkės? Nenoromis imi svarstyti, kas su vyru negerai, jei jo kelyje pasitaiko vien graužikų veislės atstovės, o ne normalios moterys. Ar ne brandžiau tiesiog pasakyti: "Ačiū už tai, kas buvo, ir sėkmės tau ateityje, nes jos nusipelnei"? Juk protingam asmeniui mieliau tikėti, kad santykių erdvėje jis nėra vien šiukšles rankiojantis sanitaras, o apie buvusio naują simpatiją a priori manyti gerai reiškia, kad žmogus dar neseniai turėjo gerą skonį.