Vidinės tylos dovana

Jie gyvena

Skubėjimas ir triukšmas atėmė mūsų būties gelmę ir prasmę. Daugybė informacijos ir reklamos veržiasi į mūsų galvą. Emocijų, susijaudinimo, pasipiktinimo daug, o širdis – tuščia. Tik begalinis nuovargis be prošvaistės pailsėti.

Žiūri į savo, atrodo, mylimus žmones, o galvoje – vien rūpesčiai: išskalbti, patikrinti namų darbus, tegu pažiūri mašiną, nupirkti žieminius batus, mamos paklausti, ar nusipirko vaistus... Ir kaip keista: viskas juk – galvoje. Daug žmonių užvaldyti pilkų rūpesčių lavinos – tai rodo niūrūs veidai, irzlumas.

Laimei, visada yra sveikesnio proto žmonių, kurie bendroje sumaištyje sugeba išlaikyti tylą ir ramybę. Nebūtinai Betliejaus seserys. Jaunos šeimos, pasirinkusios gyventi siekiant ne turto, o neturto. Kad nereikėtų tarnauti daiktams, kad daiktai tarnautų. Kad nereikėtų rūpintis dėl daiktų saugumo, kad liktų jėgų ir švelnumo rūpintis meile artimam žmogui.

Tie žmonės suradę savo tylos oazes: miške, kelionėse pėsčiomis ar dviračiu, vienuolynuose. Tai dėl savęs. Bet man taip gera šalia tokio žmogaus. Jis nesusijaukia išgirdęs naujienas apie sukčiavimą, smurtą, nesuprantamus įstatymus. Jis gyvena. Šiandien gyvena. Jis dabar, kiekvieną akimirką budi ieškodamas tinkamo meto, kaip ką nors padaryti gero kitam, kaip ramiai ir sąžiningai atlikti savo pareigas, ką nors padaryti dėl savo asmeninio tobulėjimo. Kaip gera, jei yra šalia toks blaivus žmogus: neapsvaigęs nei nuo chemijos, nei nuo emocijų. Rodos, viskas stabiliau.

Išorinė ir vidinė tyla

Mes, kurie giliname tikėjimą, žinome apie dvejopą tylą: išorinę ir vidinę. Kasdienybėje įsisukusio žmogaus galva pilna minčių. Yra didžiulis vidinis triukšmas, kuris jį varo iš proto. Todėl daugelis nuolat turi girdėti išorinį triukšmą: kalbantį, grojantį radiją, televizorių ir panašiai.

Dėkingumas, kuris yra pagrindinis šventės dalykas, gali subręsti tik taikioje ir ramioje būtyje.

Vos likęs ilgesnį laiką visiškoje tyloje žmogus nusigąsta, koks jis beprotis. Paranojiškos, įtarios, kerštingos mintys visai nedera su puikaus ir doro žmogaus įvaizdžiu, kuriam sukurti investuojama tiek jėgų! Laimei, minčių niekas negirdi, tik Dievas! Išorinė tyla yra pirmieji vartai į vidinę tylą.

Taigi išorinėje tyloje, bent pusvalandį susitelkus ir pasėdėjus, nukreipus mintis meilės, dėkingumo ir pasitikėjimo keliu, ima rastis vidinė ramybė. Bet kad ramybė atsirastų, tame vienuolyne žmonės renkasi pagyventi bent penkias dienas. Visiškos tylos, jokio telefono, jokio laikrodžio. Tuomet tarp tų keistų rūpesčio, baimių ir įgeidžių minčių atsiranda erdvė, kur žmogus gali pajusti, koks jis nuostabus, unikalus, apdovanotas, geras, saugus ir turtingas.

Tai erdvei nuskaidrėti dažnai trukdo praeities paklydimai. Tai antrieji vartai į vidinę tylą. Mes Katalikų Bažnyčioje turime Susitaikymo, arba kitaip – Išpažinties, sakramentą. Vieną iš būdų, kaip gali susitaikyti su savimi, Dievu ir kitais. Esu daug kartų stebėjusi, kaip persikeičia žmogus, sąžiningai išdrįsęs prisipažinti sau ir kitam klaidas ir nuodėmes. Atleidimo stebuklas: priimti atleidimą, o svarbiausia atleisti sau ir kitiems, kurie per gyvenimą nuskriaudė, apšmeižė, kenkė. Ir labai juokinga būna, kol žmogus audringai ginčijasi, kad jam nereikia išpažinties, nors aš nesiginčiju. Ta susitaikymo akimirka tokia graži, labai jos linkiu kiekvienam ir be galo džiaugiuosi, jei tenka kurį žmogų lydėti toje pasiruošimo kelionėje. Kai kurie žmonės yra labai sąžiningi visą gyvenimą ir dosnūs kasdien atleisti. Jie paprastai visada turi savo viduje tą šventą ramybės erdvę, į kurią noriai sugrįžta po dienos darbų arba kurioje pradeda savo dieną.

Skubėjimui įveikti

Sako, visas miškas auga tyloje, niekas negirdi, kaip jis auga, tačiau kai krenta vienas medis – išgirsta visi ir nusigąsta.

Nuolat girdime tą triukšmą: kas ką apvogė, apgavo, išnaudojo, nusižudė. Politikas, teisėjas, dvasininkas, menininkas, sportininkas. Pakraupstame, nesaugu, baisu, jei tokie žmonės šitaip. Nes nebemokame girdėti tylos, tūkstančių sąžiningai besidarbuojančių žmonių. Jie mums padeda tyliai augti tame miške, tvirtėti ir palaikyti kitus augančius.

Ir dar – tylos dovana yra menas. Neįmanoma patirti paveikslo, spektaklio, fotografijos, rimto muzikos kūrinio, gilių prasmių knygos be tylos. Be meno mes tampame buki ir nejautrūs, lėkšti, negebantys kasdienybėje sukurti grožį ir darną.

Gruodžio 1 d. prasideda liturginis laikas – adventas. Tai keturi sekmadieniai iki Kristaus gimimo šventės. Kai kam šį laiką primena namuose paruoštas advento vainikas su keturiomis žvakėmis. Tai laikas, skirtas auginti vidinei tylai ir įveikti skubėjimui. Negali būti Kalėdų šventės be tylos. Nes dėkingumas, kuris yra pagrindinis šventės dalykas, gali subręsti tik taikioje ir ramioje būtyje. O be jo vaidinsime dovanas, vartosime pramogas, meluosime linkėjimus, netikėdami, kad jie gali išsipildyti, ir Kalėdų stebuklas gali praslinkti pro šalį, o mes jo nepastebėsime.