Vilkai ėriuko kailyje

Deja, Seimo valios išpildymas, demokratiški ir teisėti autonomiškų institucijų susitarimai apsijungti netenkina vadinamosios „buldozerininkų“ interesų grupės. Jiems reikia tik vienintelio scenarijaus – VISI privalo jungtis prie KTU. Būtent čia, anot buldozerininkų, vienintelis teisingas kelias, tramplinas į būsimą pribloškiančią aukštojo mokslo Kaune ir Lietuvoje sėkmę... Priešingu atveju prapultis, galas. Ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. „Vieno universiteto Kaune“ idėja turi savo „patronažą“ ir didžiojoje politikoje. Būtent tokį scenarijų aktyviai perša A. Kubilius, G. Landsbergis, M. Adomėnas. Vardan šios idėjos savo pavaldinio – KTU dėstytojo E. Jakilaičio – laidose ardėsi buvęs rektorius P. Baršauskas. Ketino būti šalies aukštajame moksle Mindaugu Didžiuoju, karaliumi-vienytoju.

Deja, didysis vienytojas ir būsimas valdovas savo tariamai kilnią veiklą nuo pat pradžių grindė cinizmu, makiavelizmu, viską statė ant neskaidrių korupcinių pamatų. Štai keli vienijimo ir cinizmo pavyzdžiai.

Egzistuoja elitas, politikų ir medikų. Politikų artimųjų gyvybė kartais atsiduria pavojuje. Tada neišvengiamai greta atsiranda elitiniai medikai. Politikai ir medikai tokiomis aplinkybėmis susisaisto tampriais neformalios pažinties, naudingos abiems pusėms, ryšiais. Prireikus, medikai gali valdžios rūmų neparadines duris atsidaryti kad ir kojomis... Tegul dabar buvęs premjeras A. Butkevičius ir elitiniai medikai paaiškina visuomenei, mokesčių mokėtojams vieną keistą istoriją.

Valstybės Strategijos komisijos posėdyje, kuriam vadovavo Premjeras, 2016 m. pavasarį buvo rimtai svarstoma dviejų Kauno universitetų jungimo idėja – KTU ir LSMU. Vienytojai užsiprašė nei daug, nei mažai pradžioje 90 mln. eurų, galiausiai suma išaugo iki 136 mln. eurų. Posėdyje net skaidrės su proveržio pažadais ir lėšų poreikiu buvo demonstruojamos. Pareikalauta suma anuomet sudarė maždaug 80 proc. VISŲ valstybiniams universitetams skiriamų metinių lėšų. Vienytojai net keliolika mln. užsiprašė vien projekto administracinėms išlaidoms. Faktiškai – kelių rektoratų po keliasdešimt biuro darbuotojų apjungimui... Nepavydėkime, nepasmaukime reformatorių dainos. Argi gaila, juk kalbama apie Lietuvos aukštojo mokslo šuolį į naują kokybę, į pribloškiančią sėkmę.      

Lietuva neturi oficialaus vicepremjero. Neoficialiai tai – finansų ministras. Neatsitiktinai: nesuvaldysi valstybės skolos, viešųjų finansų – šalyje kils alkani maištai. Kelių Kauno akademinių oligarchų projektą, dvelkiantį korupcija, tą kartą sustabdė vienas padorus LR Vyriausybės narys – tuometinis finansų ministras R. Šadžius. Čia pat, posėdžio metu, griežtai paprašė nutraukti utopijų svarstymą... Neliko korupcinio medaus, instinktas vienytis prigeso, bet neišnyko.  

Akivaizdžiai korupcinis ir kitas didžiojo valdovo-vienytojo veiksmas – KTU-ISM sandoris. Prisidengdamas komercinės paslapties teisine norma, kuri vešiesiems finansams negalioja, P. Baršausko vadovaujamas KTU įsigijo privatų universitetą ISM. Įsiveldamas į interesų konfliktą, P. Baršauskas faktiškai nusipirko savo buvusią darbovietę, joje prieš tai ėjo vieno iš vadovų pareigas. Milijonines viešas lėšas P. Baršauskas neskaidriai nutekino savo buvusiam darbdaviui – finansinį kolapsą patiriančiam koncernui „ARVI“. Pirkinys valstybiniam universitetui ir viešajam gėriui – nereikalingas. Šalyje ir taip beviltiška ekonomikos bei vadybos absolventų perprodukcija. Už pirkinį klaikiai permokėta. Iš norvegų privatų universitetą ARVI-is įgijo berods už 3 mln. litų. Vos praėjus metams su uodegėle P. Baršauskas iš viešų universiteto lėšų dosniai atseikėja jau 3,5 mln. eurų. Lėšos neskaidriai nuteka į privataus koncerno, beviltiškai besibylinėjančio su kreditoriais iš Rusijos, rankas. 

Mes – keli aukštojo mokslo šakinės profsąjungos aktyvistai – siekėme KTU-ISM korupcinio sandorio teisinio įvertinimo. Mūsų akimis, tai – ekonominis-korupcinis nusikaltimas. Proceso tvarka nesibylinėjome. Ginti valstybės turtinius interesus nėra profsąjungų ar fizinių asmenų paskirtis. Būtent valstybei kyla prievolė apginti ir viešus finansus, ir viešąjį interesą. Visgi prisiprašėme vizito pas Kauno apygardos vyriausią prokurorą, teiravomės, kodėl stringa aukštų viešų asmenų korupcijos tyrimas? Įstatymo sargai mūsų nepaguodė. Jie nepasakė, kad korupcijos KTU nėra. Svečių akivaizdoje ištarė: „kodėl norite, kad prokuratūra mokslo šventovėje, autonomiškoje institucijoje švaistytųsi baudžiamosios teisės kuoka? Pasak, LR AT, baudžiamasis persekiojimas – kraštutinė priemonė. Tegul išsikopia valstybinio universiteto savininkas –  ministerija. Teisės aktų pakanka. Reikiamus paragrafus raudonu markeriu pažymėsime ir Jūsų ministrei nusiųsime“. Ir nusiuntė. Tuometinė ministrė A. Pitrėnienė bandė teismuose inicijuoti prieš KTU bylas, bent jau viešo intereso gynimo bylą. Nauja ministrė J. Petrauskienė šio darbo tęsti nematė reikalo.

J. Petrauskienė savo įsakymu paskyrė du vyrukus M. Lepešką ir D. Pupkevičių, atstovaujančius privačias bendroves, vykdyti viešo administravimo (!?) funkcijas. Vienas iš vyrukų reguliariai  važinėjo į Laikinąją sostinę ir beviltiškai stūmė vieno universiteto Kaune idėją. 

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko V. Gailiaus dėka ir LR STT, ir LR Valstybės kontrolė ilgainiui pripažino, kad rektoriai, valdydami viešą turtą, turi perdaug diskrecijos, kad KTU-ISM sandoris buvo susijęs su korupcijos rizika, kad viešumo stoka, valdant universitetų turtą, yra žalinga ir netoleruotina. Abu dokumentai viešai prieinami internete, Seimo teisės aktų bazėje. Įvykusio korupcinio akto akivaizdoje valstybė bent jau pripažino korupcijos riziką...