Vokietijos nepatikimumo eksportas

Olafo Scholzo neryžtingumas kenkia Ukrainai, Vokietijai ir Vakarams.

Pradėkite nuo godumo, pridengto apsukrumu. Tada pažadėkite keistis, bet nesugebėkite to įgyvendinti.

Tokia yra Vokietijos Rytų politika nuo 1991 metų. Tris dešimtmečius vyriausybės Bonoje, o paskui – Berlyne, siurbė pigią rusišką energiją, atmesdamos kitų šalių nerimą dėl Kremliaus imperializmo. Šią politiką jos dangstė šventeiviškomis kalbomis apie dialogą ir derybas.

Trumpuoju laikotarpiu ji buvo pelninga (Gerhardo Schroederio atveju tai paskatino klestinčią karjerą po pasitraukimo iš kanclerio posto). Tačiau ji žlugo. Vladimiro Putino režimas sulaužė visus susitarimus, dėl kurių tarpininkavo vokiečiai. Po naujausio Rusijos puolimo prieš Ukrainą kancleris O. Scholzas paskelbė apie Zeitenwende (vok. laikų kaitą) ir pažadėjo 100 mlrd. eurų padidinti išlaidas gynybai.

Tačiau nuo to laiko O. Scholzo politika buvo neryžtinga, blogai suformuluota ir prastai perteikta, o pastaruoju metu jis atsisako leisti sąjungininkams siųsti Vokietijoje pagamintus tankus „Leopard“ į Ukrainą.

Mano skaičiavimais, Vokietijos kancleris tam turi šešias galimas priežastis. Pirma, eskalacijos baimė. Antra, kaltės jausmas dėl Vokietijos karinės istorijos. Trečia, noras po karo užmegzti geresnius santykius su Rusija. Ketvirta, noras atriboti Vokietiją nuo besitraukiančių ir išsiblaškiusių Jungtinių Valstijų. Penkta, nerimas dėl viešosios nuomonės. Šešta, asmeninis užsispyrimas.

Šie dalykai nėra vienas kitam prieštaraujantys. Tačiau nė vienas iš jų neatlaiko kruopštaus patikrinimo. Pirmiausia, atsakas į baimę dėl eskalavimo yra geresnis atgrasymas, o ne didesnis silpnumas. Antra, nacių nusikaltimai nusipelno būti deramai prisimenami, ypač vokiečių. Ukraina buvo tiesioginė vieno iš jų – 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo pakto – auka. O 1941 metais Hitleriui užpuolus Staliną, visa Ukrainos teritorija buvo nuniokota kovų (skirtingai nei Rusijos).

Trečia, nuolaidžiavimas V. Putino režimui vargu ar duos dividendų, kai kovos baigsis, jei tuo pačiu įsiutinsite ir savo svarbiausius sąjungininkus. Ketvirta, antiamerikietiškumas nėra protinga politika Vokietijai, atsižvelgiant į jos endeminį karinį silpnumą. Penkta, vokiečių viešosios nuomonės apklausos rodo, kad žmonės nedidele persvara pritaria tankų siuntimui į Ukrainą (be to, lyderiams mokama už tai, kad jie vadovautų, o ne klausytų visuomenės nuomonės apklausų specialistų nurodymų).

Lieka užsispyrimas. Jei O. Scholzas turėtų įtikinamą alternatyvią politiką, jos laikymasis su nepalaužiamu ryžtu būtų pateisinamas, netgi pagirtinas. Tačiau jis jos neturi. Vokietijos požiūris į Ukrainą yra paprastas: žadėti, išsisukinėti ir tik tada vykdyti. Pastarųjų 11 mėnesių istorija rodytų, kad tankai bus atgabenti po kelių savaičių, jei ne po kelių dienų. Tačiau tai bus per vėlu, kad Vokietija galėtų prisiimti kokius nors nuopelnus. Taip pat bus per vėlu dėl per tą laiką sužalotų ir nužudytų ukrainiečių.

Svarbiausi Vokietijos užsienio politikos klausimai yra Chefsache – viršininko reikalas.

Svarbiausi Vokietijos užsienio politikos klausimai yra Chefsache – viršininko reikalas. Vyriausybės ministrus į šoną nustumia Federalinė kanceliarija. Sprendimai ten priimami nesistemingai. Vokietijoje nėra Nacionalinio saugumo tarybos, kuri nustatytų strateginius prioritetus. Šio personalizuoto, nepakankamai galių turinčio metodo rezultatai – pražūtingi dujotiekiai „Nord Stream“ ir švelnus požiūris į Rusijos šnipinėjimą.

Šią silpnybę dar labiau sustiprina tai, kad pačiam O. Scholzui trūksta užsienio politikos patirties. Taip pat ir jo tyli pozicija. Kad ir kokie būtų jo motyvai, kodėl jis delsia leisti kitoms šalims siųsti savo tankus, jis renkasi jų neviešinti.

Rezultatas – degantis Vokietijos patikimumas. Tokie politikai, kaip Žaliųjų partijos vanagiškų pažiūrų užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, asmeniškai kelia susižavėjimą. „Bet galiausiai ji tiesiog vadovauja idėjų kalvei“, – su neviltimi sako vienas sprendimų priėmėjas vienoje iš rytinių Vokietijos kaimynių.

Po 1945 metų Vokietija dešimtmečius stengėsi įtikinti nacių agresijos aukas, kad dabar ji yra taiki ir draugiška šalis. Tai iš esmės pavyko – įvyko istorinis susitaikymas su Prancūzija, Nyderlandais, Lenkija ir kitomis šalimis. Šis pasitikėjimas labai svarbus, nes sudarė sąlygas Vokietijai susivienyti.

Dabar jis švaistomas. Vokietijos rytinės kaimynės nebebijo jos militarizmo. Jos bijo jos nepatikimumo.


Šiame straipsnyje: karas Ukrainojevokietijatankai Ukrainai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    1
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių