Vyriški reikalai

"Vyras greičiau jau pats sau koją nusigrauš, negu pripažins, kad jam kažkas negerai", – užtikrintu tonu skelia bičiulė per vieną mūsų pasiplepėjimą. Ir negalėčiau sakyti, kad kategoriškai su ja nesutinku. Kad prakalbintum vyrą apie jo problemas, neretai tenka elgtis tarsi susiruošus kirpti nagus katinui. Nutaikai momentą, kai jis mažiausiai to tikisi, įspraudi į kampą, kad negalėtų staiga prisiminti, ką svarbaus turi padaryti, ir imiesi tardyti. Gali akivaizdžiai matyti, kaip jam nesmagu, tad kartoji, kad viskas tik jo labui.

Toks vaizdelis gal skamba komiškai, bet tema anaiptol nėra smagi. Akivaizdžiausias to įrodymas – savižudybių statistika ir faktas, kad pas mus vyrai ranką prieš save pakelia net keturis kartus dažniau negu moterys. Ir dėl to kalti esame patys, nes iš šiandienio vyro reikalaujame nerealiai daug. Solidžiai uždirbti ir išlaikyti šeimą, bet turėti energijos ir noro namo grįžus bendrauti. Būti besąlygiškai stipriam – tiek fiziškai, tiek emociškai. Nebijoti būti sužeistam ar net drąsiai žvelgti į akis mirčiai, nesvarbu, kalbama apie karą ar ėjimą "išsiaiškinti santykių į lauką".

Nors kelias į karjeros aukštumas spartesnis ir niekas nebado pirštais dėl pasirinkimo nesaugoti nekaltybės iki vestuvių, būti vyru dabartiniame pasaulyje yra žiauriai sunku.

Visa tai užkoduota net ir mūsų kalboje, tokiose frazėse kaip "stiprioji lytis", "būk vyras", "berniukai neverkia". Anekdotuose ir tautosakoje, leidžiančioje suprasti, kad vyrui iki laimės tereikia sekso, sumuštinio ir bokalo šalto alaus. "Vyrai irgi turi jausmus. Pavyzdžiui, jaučia alkį", – skelbia idiotiškas paveikslėlis internete, o kvatojančius jausmaženklius po juo smagiai deda daugiausia moterys. O paskui skundžiasi, kad vyras piktas ir liūdnas, bet tyli kaip doras karys priešo nelaisvėje.

Turiu daugybę draugų vyrų, kurie patikėjo man vieną ar kitą savo sielos maudulį (be galo dėkoju jiems už tai). Ir galiu be abejonės pasakyti, kad skauda jiems ne mažiau negu mums. Dėl nelaimingos meilės, iširusių šeimų, vidinių abejonių ar nusivylimo savimi, vienišumo, nesėkmių darbe. Tik mes, moterys, bent jau galime dėl savo problemų išsiverkti. Netgi viešai. Ir nebijoti, kad dėl to mus kas nors palaikys mazgotėmis. O štai vyrai sielos žaizdas linkę gydytis vieni. Užgniaužtas ir neiškalbėtas skausmas ne tik nemažėja, bet užsigulėjęs, kaip dumblinas vanduo, tampa nuodingas. Neretai perauga į baisius dalykus, kurie ėda tiek juos pačius, tiek ir aplinkinius.

Legendinis rašytojas Varlamas Šalamovas yra pasakęs, kad žmones skirstyti reikėtų ne į gerus ir blogus, bet į bailius ir nebailius. Paradoksalu, bet kai moteriai epitetas bailiukė gali nuskambėti net kaip komplimentas, vyrams būti palaikytiems kinkadrebiais yra vienas baisiausių įžeidimų. Tik, man atrodo, drąsos sąvoka mūsų yra suvokiama iškrypėliškai. Iš tikrųjų, garsiai pasakyti (visų pirma sau pačiam), kad sunku, ir, jeigu reikia, ieškoti pagalbos – štai tam reikia didžiulės narsos. Kur kas didesnės negu duodant kam nors į snukį bare ar naktį einant pasitikti žmonos į tamsų kiemą.

Vis populiarėja sąvoka toksiškas vyriškumas. Vienas jo bruožų – nepalaužiamo, beemocio tarsi roboto vyro, kaip idealo, idėja. Prijaučiantieji tokiam požiūriui nesiliauja kartoti, kad dabartinės feminizmo ar lyčių lygybės idėjos vyrus verčia mėmėmis, sėdinčiais po padu. Kad "tikri vyrai" nyksta it kokie Sibiro tigrai. Ši tema slidi. Teisybės dėlei, turiu pripažinti, kad man nepriimtina būtų matyti vyrą, buitinio konflikto metu daužantį lėkštes (kita vertus, ir moteris, daranti tą patį, atrodo apgailėtinai). Tačiau nesinori gyventi ir pasaulyje, kur dėl bankroto ar skyrybų, užuot nuėję pas psichologą, vyrai geriau pasirenka nusiskandinti – nesvarbu, Nemune ar "Upytės" vyne. Nes mums verkiant reikia tikrų vyrų. Ir sakydama tikrų, galvoje pirmiausia turiu gyvų, sveikų, o paskui, tikėkimės, laimingų.