Žmonės veidrodyje

Taip jau susidėliojo gyvenimėlis, kad pastaruoju metu nemažai tenka važinėti tarpmiestiniais autobusais. Nedidelis malonumas, bet su savais pranašumais. Vienas jų – netikėti pokalbiai su pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą matomais bendrakeleiviais.

Pastarosios kelionės metu, kažkur ties Gargždais, su greta sėdėjusia dama kalbėjomės apie emigracijos priežastis. Jos pačios trisdešimtmetė dukra jau kurį laiką gyvena Olandijoje. Dirba pagal profesiją IT srityje iš esmės tą patį, ką anksčiau gyvendama Vilniuje. "Ne dėl pinigų išvažiavo", – sako man ponia, analizuodama buvusius ir esamus dukters finansus.

Anot jos, Vilniuje mergina per mėnesį gaudavo beveik 2 tūkst. eurų, o Amsterdame – apie 4 tūkst. Tačiau svetur dvigubai ar net daugiau kainuoja būsto nuoma, grožio procedūros, tai ir išeina "tas ant to". Dar pasvarstėme, kad gal užsienyje jaunam žmogui veiklos daugiau, bet savaitgalį išėjus pasivaikščioti Vilniaus senamiestyje šis argumentas nebeatrodo įtikinamas. Mano pašnekovė netrukus išlipa, o aš su savo pamąstymais lieku viena.

Ir imu svarstyti, ar tik pagrindinė panašios nefinansinės emigracijos priežastis nėra pagarba? Na, tiksliau, jos nebuvimas, Lietuvoje išsikerojęs it kokia Medūza Gorgonė nuo aukščiausių iki žemiausių hierarchinių sociumo lygmenų. Kad ir valdžia, laikanti savo piliečius adekvačiai nemąstančiais glušiais, kuriuos valdyti galima tik lazda. Draudžiančių įstatymų štampavimas kažkodėl negrindžiamas logika, kad jei žmogus neturi supratimo nepūsti tabako dūmų nėščiai moteriai į nosį, tai vargu ar jam tie draudimai padės. Paskui neįtikėtini darbdavių ir darbuotojų santykiai, kai skelbimuose nieko nejuokina privalumu, o ne norma įvardijamas laiku mokamas atlyginimas. Nes juk pas mus normalu, jei alga vėluoja savaitę – "pasidėk dantis ant lentynėlės, kol mums užsakovas perves avansą". O kur dar labai dažnos situacijos, kai įsidarbini vienam etatui, bet kažkaip nejučia tau užkariama darbelių dar bent pusei?

Ar tik pagrindinė panašios nefinansinės emigracijos priežastis nėra pagarba? Na, tiksliau, jos nebuvimas, Lietuvoje išsikerojęs it kokia Medūza Gorgonė, nuo aukščiausių iki žemiausių hierarchinių sociumo lygių.

Bet skriaudžiami žmonės jaučiasi ne tik kostiumuotų dėdžių ir tetų iš Seimo ar egoisto boso. Greičiausiai čia priežasties ir pasekmės ryšys, noras kiek įmanoma atsigriebti ant silpnesnio, nes nepagarba keliauja toliau. Pažvelkim į diskusijų skiltis po populiaresniais straipsniais. Balažin kodėl apskritai tai vadinasi diskusija, juk jų dalyviams, užuot sakius: "Ne visai sutinku su jūsų nuomone, nes…", kur kas mieliau bliauti: "Nusišneka, debilas!" Lengva pasiūlyti kitos orientacijos žmogui "susideginti" ar kitokios religijos asmenį paraginti "valint iš kur atvykęs, babajau", nors anas tau nei savų maldų, nei penio delnan nebruka. Galų gale, net ir su pačiais artimiausiais neretai elgiamės taip, lyg šie būtų mums kažkuo prasikaltę. Pavyzdžiui, mane visad stebina moterys, verkiančios, kad vyras išėjo pas kitą, nors pačios dešimtmetį sutuoktinį ujo "gražiausiais" epitetais: nuo nevykėlio iki mazgotės.

Tai štai, man, regis, kažkas panašaus su ta emigracija ir vyksta. Taip, yra tikrai nemažas procentas tokių, kurie iškeliauja tiesiog dėl uždarbio. Bet šįkart ne apie juos. Neretas jaunas žmogus neapsikenčia ne atlyginimų skirtumų Lietuvoje ir svetur, o nuolatinio jausmo, kad iš jo šaipomasi. Vyresnioji karta galbūt dėl istorinių aplinkybių ir karčios patirties yra linkusi pakentėti, o jaunimas pagalvoja: "O man gyventi tai šiandien reikia." Ir išeina. Pabėga ne tik nuo nemylinčios antros pusės, bet ir iš šalies, kur nesijaučia gerbiamas ir vertinamas.

Jokiu būdu netvirtinu, kad kitur viskas rožėmis klota. Galbūt kartais išvykusieji vėliau ir gailisi, tik išdidumas neleidžia to pripažinti. Tačiau žmonės tokios jau būtybės – drąsesni išeina iš ten, kur jaučiasi nelaimingi. Jei tik yra šansas, kad galbūt bus geriau. Šeimos santykiuose kitą žmogų vargiai pakeisi, bet, kalbant apie gimtinę, kažin ar protingas sprendimas iškart trenkti sau pavymui durimis. Tikėdami, kad gyvename ne "zonoje", kur pagarbą reikia užsitarnauti, o a priori suteikti kiekvienam, kol šis neįrodė jos nevertas, galime gyventi geriau. Savo šalį pakeisti galime, nes ji ir yra mes. Ir tai pradėti daryti galime kiekvienas. Kaip dainavo Michaelas Jacksonas, nuo žmogaus veidrodyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rega

Rega portretas
Daug tiesos autorės žodžiuose.

:)

:) portretas
Malimas...

Algirdas Paseveckas

Algirdas Paseveckas portretas
Geri,aktualus ir teisingi pamastymai.Visada su malonumu skaitau.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

  • Kur eina karavanas?
    Kur eina karavanas?

    Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...

    6
  • Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?
    Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?

    1950-aisiais parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo beveik iki 27 proc., rodo švedų analitinio centro TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklo EPICENTER parengtas Autoritarinio populizmo indeksa...

    3
  • Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?
    Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?

    Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...

    4
  • Žiurkėnas mumyse
    Žiurkėnas mumyse

    Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...

    3
  • Po Sibirą – be vadovo
    Po Sibirą – be vadovo

    Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...

    3
  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    9
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
  • Žodžiais dvoko nepridengsi
    Žodžiais dvoko nepridengsi

    Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...

    1
  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    2
Daugiau straipsnių