Žodžių našta – slegianti

Valgydama pusryčius klausausi radijo, ką kalba mokslininkai, stebiu ir kokius vaizdus parodo iš reanimacijos palatų per televiziją.

Ar dar niekas nemirė nuo COVID-19 iš tavo artimųjų ar pažįstamų?

Aš esu pasiskiepijusi ir dėl to rami. Esu visiškai įsitikinusi, kad ir susirgus nuo viruso nemirsiu, o jeigu skirta – tai tik nuo kitų susirgimų.

Jau kelerius metus gyvename tokioje neramioje situacijoje. Bet aš nejaučiu ir nematau jokio susiskaldymo. Tokios kalbos yra skleidžiamos specialiai, kurie klausosi radijo ar televizijos iš Rytų.

Žinoma, gaila, kad laikraštis nespausdina to, kiek praėjusią parą susirgo, paguldė į ligoninę ar mirė. Vadinasi, Klaipėdoje šia liga niekas lyg ir neserga. Tai kam tas galimybių pasas? Kam mums kaukės?

Jei būtų pakankamai informacijos, žmonės gal suprastų, kad tik skiepai mus gali išgelbėti nuo mirtinų kančių, karantinų ir visokių kitokių suvaržymų.

Kartais važiuoju autobusu. Matau, kad kaukės kabo panosėje, o kai kurios atrodo ištrauktos iš kišenės ir naudotos jau ilgiau negu mėnesį.

Tie patys tautos skaldytojai, kai apsikrečia ir suserga, privalo gultis į ligoninę. Personalas iš jų akių mato klausimą: „Ar aš pasveiksiu?“

Taip, tokiam sunku, bet turbūt jis net nepagalvojo, kad užėmė vietą žmogaus, pasiskiepijusio ir sergančio kita liga, kuriam ligoninė yra būtina.

Nepasiskiepijusiems, bet susirgusiems ir patekusiems į ligoninę siūlyčiau už parą susimokėti bent po 20 eurų, o tuos pinigus ligoninė galėtų panaudoti apsauginei nuo viruso aprangai.

Aš manau, kad tu, antivakseri, matei, kokia yra ta apranga. Tai ne chalatas.

Tu taip pat nepagalvojai, kad galėtum ateiti, padėti pakelti ligonį, ligoninėje atlikti kitus darbus.

Žmonės, kurie kalba apie kažkokį susiskaldymą, nemanau, kad nežino apie skiepų naudą. Bet jie vis tiek nesiskiepija ir virusą parneša savo seniems tėvams arba neleidžia ir jiems pasiskiepyti.

Tartum leidžia srauniai upei tekėti į nebūtį. Ji nutekės, o kas vėliau liks tavo širdyje ir prote iki tavo gyvenimo pabaigos?

Negalvok, kad vieną kartą per metus uždegęs žvakutę tu nusimesi nuo savo pečių tą sunkią ištartų žodžių „nesiskiepyk, mama“, „nesiskiepyk, tėti“ naštą.

Kokią tu beturėsi gyvenimo prasmę? Galbūt jie būtų sulaukę šimto metų, bet tu nenorėjai ir nenori tikėti mokslu.

Kaip susitaikysi su savimi? Iš tavo galvos niekur nedings ištartas žodis „nesiskiepyk“. O pandemija tęsis ir toliau.

Kažkoks „galvotojas“ su pasiskolintu galimybių pasu įeina į parduotuvę ir kaukę nusismaukia panosėje. Kartą tokiam pasakiau pastabą, o jis mane pasiuntė į visas keturias puses.

Jeigu bus paskelbtas karantinas, jis tikrai turės būti vadinamas „nepasiskiepijusiųjų karantinu“.