Tai, kad vartotojiškumas ir asmeniniai interesai pas mus užgožė protą, dvasią, ir sveiką nuovoką, akivaizdžiau jau nebegali būti. Kaip kitaip, pavyzdžiui, reikėtų vertinti tokį likimo akibrokštą, kad šalis, kurioje minimali alga yra 800 litų, gviešiasi statyti atominę elektrinę? Esą bus labai gera ateities kartoms, nors specialistai teigia, kad tas amžiaus projektas tikrą smagumą suteiks tik būsimiems branduolinio ciklopo savininkams ir jų vasalams. Tie, kurie gyvenimo dienas leidžia žvelgdami į tuos 800 litų, jokios palaimos tikrai nepatirs.

Atsižadėti atominės idėjos dabar jau nepadėtų nei ekonominiai argumentai, nei aiškinimai, kad pinigų nėra, nei išplėstinis blaivumo testas, pagaliau nei poligrafas, padedantis išryškinti politinės šizofrenijos anatomiją.

Daugybė veikiančiųjų valstybės asmenų taip baltais ir auksiniais siūlais priraišioti prie to kliedesių kinkinio, kad alternatyvų jau nebesuvokia. Jiems įtinka tik vienas esmines svajones pagrindžiantis teiginys: galima bus gausiai vartoti ne tik šiandien, bet ir dar daugiau – ateityje.

Žodžiu, gerai bus visais požiūriais, tad kaip čia nepasirašysi tokiems kilniems reikalams?

Netikėtai prieš pat šventes buvo prisiminta prognozė, kuri labiau tiktų Vėlinėms. Dar 1972-aisiais parengta prognostinė studija „The Limits to Growth“ („Augimo ribos“) perspėjo: jei pasaulis ir toliau šitaip didins vartojimo apimtis, 2030 m. laukia pragaištis. Po to bus visuotinis regresas, socialinė pasaulio mirtis ir šiaip nulis sveikų.

Nors daug kas į visas tas proskopijas žvelgia pro skepticizmo ratilus, tačiau sakyti, kad vartojimas neveda į bedugnę, nebūtų visai apdairu.

Įdomiausia, jog fizikos specialisto G.Turnerio gauti statistikos duomenų ir prognostinių prielaidų lyginamosios analizės rezultatai netikėtai išryškino tą faktą, kad „Augimo ribų“ prognozė palengva pildosi. Šie tyrimai buvo paskelbti Masačusetso universiteto žurnale „Smithsonian Magazine“, kuris įspėjo: pasaulis juda į tikrą prarają. Ypač dėmesio verta įžvalga, kad vartojimo pikas sutaps su žemės resursų gavybos kreivės kritimu.

Kitaip sakant, gelmių resursai ims baigtis, o paslaugų ir maisto poreikis vis didės.

Pasiekėme tokį rinkodaros lygį, kai žmogus verčiamas kas pusę metų keisti savo mobilųjį telefoną (vis nebepakanka funkcijų), kas metai – kompiuterį, kas treji – automobilį. Apie drabužius apskritai verta patylėti, nes mados keičiasi greičiau nei nyksta paskutinės smegenų raukšlės stilistų pusgalviuose. Visa ta vartojimo kakofonija, nesibaigianti materialinių ženklų kaita išties tampa slegianti, panašiai, kaip oras prieš perkūniją.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas Vilius Viktoravičius pastebėjo, kad šiais laikais tik maldos namai auga lėtai ir nuosekliai, o mes patys įpratome gyventi čia, dabar ir su paskola. Kitaip tariant, savo pačių ateities sąskaita. „Jokiais amžiais taip nebūdavo“, – apibendrino klebonas.

Verta dėmesio įžvalga. Tačiau prekybos centrų vežimėlių ritmu judėti įpratusius parapijiečius vis tiek labiau domina ritualiniai pirkimo atlaidai. Kaip ir tuos, kurie šiandien planuoja energetinius monstrus, vesiančius į dar didesnio vartojimo ir gamtos alinimo bedugnę. Užuot mąstę apie sąjungą su aplinka, apie įdiegimą atsinaujinančių energijos šaltinių, kurie yra tikras išsigelbėjimas pasauliui ir mums patiems, jie kuria atgyvenusių technologijų kolosus ir verčia dar greičiau visus šliaužti į įvardytąjį 2030-ųjų krachą.