Savaitraštyje „Die Zeit“ pamačiau pavadinimą „Mes esame Europa“. Kaip byloja paantraštė, tai – Europos Sąjungos naujo įkūrimo manifestas. Jį pasirašė 83 žinomi Europos politikos, kultūros ir meno veikėjai.

Tarp jų yra ne tik Europos Parlamento prezidentas Martinas Schulze, bet ir Nobelio premijos laureatė literatūros srityje Herta Müller, buvęs Vokietijos prezidentas Richardas von Weizsäckeris, buvęs kancleris Helmutas Schmidtas, buvęs Europos Sąjungos tarybos generalinis sekretorius Javieras Solana, „Gazeta Wyborcza“ leidėjas Adamas Michnik, Čekijos ekspremjeras Petras Pithartas, Europos Komisijos eksprezidentas Jacques Delors, Švedijos Karalystės ambasadorė Ulla Gudmundson, kompozitorius ir dirigentas Peteris Ruzicka, „Transparency International“ įkūrėjas Peteris Eigenas, aktorė Senta Berger.

Ieškojau ir lietuviškų vardų. Veltui.

Paminėjau tik keletą Europoje garsių pavardžių, kurios galėtų būti žinomos ir platesniam mūsų ratui skaitytojų.

Tame manifeste yra reiškiamas susirūpinimas Europos ateitimi, o ypač tais, kurie pakeis brandos sulaukusią kartą. Tekstą pasirašiusieji teigia, kad gerai išsimokslinęs Europos jaunimas jaučia gresiantį valstybių bankrotą ir darbo rinkos žlugimą jų „europietiškame likime“. Kas ketvirtas jaunesnis nei 25 metų europietis yra bedarbis.

Ten, kur jaunimas atsiduria keblioje situacijoje ir pakelia balsą, pradedama reikalauti socialinio teisingumo. Ar tai būtų Ispanija, Portugalija, Šiaurės Afrikos šalys ar Amerikos didmiesčiai ir Maskva. Didėja įtūžis, nukreiptas į politikus, milžiniškomis sumomis gelbėjančius bankus, bet pralošiančius jaunimo ateitį.

Pasirašiusieji manifestą primena ir buvusio JAV prezidento Johno F.Kennedy žodžius: „Neklauskite, ką jūsų šalis jums gali duoti, klauskite, ką jūs savo šaliai galite duoti“.

Teksto pabaigoje klausiama: koks modelis galėtų laiduoti XXI amžiaus Europos ateitį? „Mūsų atsakymas: Europa yra politinių ir socialinių idėjų laboratorija, kaip niekur kitur“, – teigia manifestą pasirašiusieji.

Nereikia būti ypatingu išminčiumi, jog suprastumei, kad pasaulį krečia ne tik ūkio, bet ir politinė krizė. Kai po ilgų „geležinės uždangos“ metų buvo atvertos valstybių sienos, puikiai supratome, jog kyla reali grėsmė tapatybės išlikimui.

Kas buvo daroma? Beveik nieko.

Man atrodo, kad svarbiausia būti europiečiu Europoje, žinoti, kas esi iš tiesų.

Manifestą pasirašiusieji klausia, kokia vertė besivienijančioje Europoje tenka tapatybei? Kur, jeigu ne šeimoje, mokykloje, šalia Laisvės idėjų turėjo būti įdiegta ir pagarba savo tautai, kalbai, pilietybei, religijai. Kaip galėjo atsitikti, kad apie tai kalbėjome Atgimimo metais, o paskui užmiršome ir atsikvošėjome tik tada, kai Europos Sąjunga pradėjo skambinti varpais, jog yra problemų dėl jaunimo nedarbo?

Beje, apie kylantį pavojų tapatybei užsimena ir manifestą pasirašiusieji. Socialinis saugumas, atsigavusios rinkos, politinės draugijos yra per maža vieningai Europai.

„Ar tai reikštų, kad Europa juokiasi pati iš savęs?“ – klausia pasirašiusieji.

Koks galėtų būti kelias? Kas Europą galėtų labiau suvienyti? Žinoma, menas, teatras. Jaunimas.

Tačiau būtent jaunimas neturi bendravimo su bendraamžiais kitose valstybėse patirties. Iš to kyla kitos blogybės, radikalūs judėjimai, gamtos naikinimas, rasizmas, sunkiai stabdomi pabėgėlių srautai.

Ką daro vokiečiai? Vienam mėnesiui nuo vasaros pradžios į Badeno-Viurtembergo žemę, remiantis moksleivių mainų programa, atvyksta grupė 16–17 metų mokinių iš Kroatijos, Rumunijos, Serbijos ir Vengrijos. Jie lankys artimiausią gimnaziją ir pramoks kalbos. Šeimoms, kurios pasirengusios priimti moksleivius, mokama po 10 eurų per dieną. Tuos pinigus iš programų skiria Vokietijos vyriausybė ir Badeno-Viurtembergo žemės fondai.

Vasara – koncertų ir festivalių metas. Bet spėti į visus festivalius, juolab kad ir vasaros olimpinės žaidynės tuo pat metu, sakote, neįmanoma? Įmanoma, jei tik norima.

Savaitraštis „Die Zeit“ kultūros priede išspausdino spalvingą žemėlapį ir jame su datomis aprašė, kur vyks įvairūs festivaliai. Net išskyrė tris kryptis. Turas iš pietvakarių į šiaurės rytus pradedamas roko festivaliu Lisabonoje, užsuks jis ir į Barseloną, neaplenks Bordo vyksiančio vyno ir pirotechnikos festivalio, toliau – į Miuncheną, Breslau, kur muzika netrukdys Europos futbolui, dar vėliau – Ryga ir šio miesto festivalio tęsinys Suomijoje.

Kiti siūlomi festivaliai – iš pietų į šiaurę: Atėnai, Palermas, Ravena, Salzburgas, Vokietijos Ruro (Ruhrgebiet) sritis ir Oslas.

Trečia kryptis veda iš šiaurės vakarų į pietryčius, o tai reiškia, kad festivaliai nusidrieks iš Korko (Cork) į Edinburgą, Londoną, Berlyną, Vieną, o turo pabaiga bus Serbijos mieste Guca.

Štai toks galėtų būti vienas kelių, jungiančių Europą. Tai tėra akivaizdus įrodymas, kad kilnios meno ir taikos idėjos visada laimi. Tai tėra mažas žingsniukas besivienijančios Europos link.

Ir labai apmaudu, kai šiame kultūros festivalių maratone nėra Lietuvos.

Ar gali būti taip, kad mūsų šalies žinomumo vizijos tebesklando vien tik politikų ir valdininkų kabinetuose?