Ar Ispanijos ir Katalonijos kompromisas – įmanomas?

Katalonų separatistai savo regionui nepriklausomybės neiškovos.

Tačiau jei jie pasistengtų atnaujinti santykius su Ispanijos centrinės valdžios institucijomis ir siektų glaudesnio ryšio su kitomis federalinę sistemą palaikančiomis politinėmis jėgomis, vilčių pasiekti plataus masto konstitucinę reformą galbūt ir atsirastų, mano ispanų politikos ir ekonomikos analitikas Miguelis Otero-Iglesiasas – jo straipsnis skelbiamas nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org.

Tarp Katalonijos separatistų ir Ispanijos vyriausybės susidariusią padėtį daugelis užsienio stebėtojų vertina klaidingai. Vyrauja bendras įsitikinimas, kad katalonų nepriklausomybės judėjimas yra demokratiškas ir taikus ir kad Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy galėtų šį klausimą išspręsti paprasčiausiai surengdamas referendumą arba suteikdamas Katalonijai daugiau fiskalinės autonomijos.

Deja, ne viskas taip paprasta, tvirtina M. Otero-Iglesiasas.

Dauguma nelygu daugumai

Jo teigimu, viena didžiausių klaidų yra manyti, kad separatistų lyderiai yra demokratiški: toli gražu. Surengdami balsavimą dėl nepriklausomybės, jie pažeidė ne tik Ispanijos konstituciją. 2017-ųjų rugsėjį Katalonijos parlamente „prastumdami“ įstatymą dėl nepriklausomybės referendumo, jie pamynė pagrindinį paties regiono teisinį dokumentą – Katalonijos autonomijos statutą.

Norint pakeisti Katalonijos autonomijos statutą, reikalingi du trečdaliai parlamento narių balsų. Toks slenkstis įtvirtintas daugumos žemyninės Europos valstybių konstitucijose. Po šimtmečius trukusio politinio nestabilumo europiečiai suprato, kad, norint pakeisti žaidimo taisykles, paprastos daugumos nepakanka. Tam reikia visuotinio sutarimo, o kad tokio esama, rodo tik kvalifikuota balsų dauguma.

Katalonijos separatistų lyderiams užsitikrinti tokį sutarimą anaiptol nerūpėjo. Turėdami trapią parlamentinę daugumą, jie inicijavo, kaip kad patys nurodė, teisiškai įpareigojantį referendumą, skelbdami, kad Katalonijos Respublikai įkurti pakaks ir 51 proc. balsų. Respublika bus įkurta, ir taškas. Nesvarbu, ką apie tai mano dauguma katalonų ir Katalonijoje gyvenančių ispanų.

Tebėra daug neaiškumų

Kalbėti apie nepriklausomybės judėjimo taikingumą – kiek sudėtingiau, teigia M. Otero-Iglesiasas. Jis pripažįsta, kad judėjimo lyderiai visada propagavo nuosaikų elgesį. Galima netgi būtų sakyti, kad vienintelė smurto apraiška šiuo įtemptu laikotarpiu buvo kilusi iš Ispanijos nacionalinės policijos pusės, kai ši mėgino jėga užkirsti kelią žmonėms balsuoti neteisėtai surengtame referendume.

Tačiau toks požiūris, anot rašinio autoriaus, pernelyg nuolankus: taip vertinant, neatsižvelgiama į „institucinį smurtą“, kurį skiepija regiono separatistai. 2013 m. susibūręs Katalonijos nepriklausomybės judėjimas – Procés Constituent – skelbia, kad vienintelė jo taktika yra masinės demonstracijos ir pilietinis nepaklusnumas. Tačiau per lygiagrečias institucijas šis judėjimas kelia grėsmę ir pačiai Ispanijos valstybei: steigdama valstybinėms analogiškas įstaigas, kaip antai mokesčių administravimo instituciją, planuojamoji Katalonijos Respublika jau dabar kėsinasi į Ispanijos vyriausybės įgaliojimus.

Tokio institucinio smurto poveikis – įvairus. Kaip ir brangiai kainuojantis. Daugiau kaip trys tūkstančiai bendrovių, negalėdamos prognozuoti, kaip regioninė politika gali atsiliepti jų veiklai, jau iškėlė savo būstines iš Katalonijos. Jos baiminasi netekti prieigos prie bendrosios rinkos arba būti apmokestintos naujosios – neteisėtos – Respublikos. Piliečiai sumišę ne ką mažiau. Pavyzdžiui, nuo spalio 1 d., kai buvo surengtas referendumas, iki pat spalio 27 d., kai buvo vienašališkai paskelbta nepriklausomybė, daugelis ispanų nė nenutuokė, kurią pusę palaiko 16 tūkst. narių turinčios Katalonijos policijos pajėgos, Mossos d’Esquadra.

Pasak ispanų rašytojo Javiero Cercaso, šalis šiuo metu išgyvena postmodernųjį valstybės perversmą. Teismo laukiantiems separatistų lyderiams taikomas prevencinis sulaikymas, bet ne dėl jų idėjų, kurios yra teisėtos, o dėl destrukcinio pobūdžio veiksmų. Žinoma, separatistai yra teisūs sakydami, kad teismų sistema Katalonijos klausimo neišspręs. Tačiau visus tiltus jie patys ir sudegino, o atstatyti juos – užtruks.

Dar vienas – Barselonos – klausimas

Žiūrint iš politinės perspektyvos, Ispanijos vyriausybė nėra toje pozicijoje, kuri leistų jai siūlyti kokių nors nuolaidų; nelojalumo lygis buvo paprasčiausiai per didelis, kad jį būtų galima ignoruoti. Jokia Ispanijos valdančioji partija niekada nedisponavo demokratiniu mandatu derėtis dėl teisiškai įpareigojančio referendumo dėl Katalonijos nepriklausomybės, ir panašu, kad bent kol kas situacija tikrai nesikeis.

Du milijonai katalonų nacionalistų – kurie, praėjusį mėnesį vykusiuose rinkimuose susirinkę 47 proc. rinkėjų balsų [juos gavo trys separatistinės partijos kartu paėmus – LRT.lt], tebeturi daugumą Katalonijos parlamente – negali laikyti likusių šalies gyventojų savo įkaitais. Būtent todėl griežtai prieš Katalonijos atsiskyrimą nuo Ispanijos pasisakanti „Piliečių partija“, Ciudadanos, Katalonijoje gavo daugiau balsų negu bet kuri kita. Ypač gerai jai sekėsi Barselonos metropoliteno rajone, kuris yra labiau kosmopolitiškas ir pageidauja likti Ispanijos sudėtyje.

Katalonų separatistai dabar gali tiesiogiai patirti, ką, kalbant apie nacionalizmą, reiškia žymaus vokiečių kilmės amerikiečių politikos teoretiko Hanso Morgenthau suformuluota sąvoka „A–B–C paradoksas“: jei Katalonija turi teisę atsiskirti nuo Ispanijos, kodėl tuomet Barselona neturėtų turėti teisės atsiskirti nuo Katalonijos? Ir kodėl šios dienos „prispaustieji“ katalonai, jei nesutiktų paleisti Barselonos, rytoj patys neturėtų būti laikomi prispaudėjais?

Federalinės konstitucijos link

Atsižvelgiant į tai, kad esama padėtis nėra stabili, o nepriklausomybė nėra įmanoma, daugeliui gali atrodyti, kad vienintelė išeitis – suteikti Katalonijai daugiau fiskalinės autonomijos. Tačiau, pasak rašinio autoriaus M. Otero-Iglesiaso, ir to tikėtis artimiausiu metu būtų neverta. Ispanija jau ir dabar yra decentralizuota šalis, o suteikti Katalonijai daugiau autonomijos Ispanijos vyriausybė galėtų tik tuo atveju, jei tam pritartų kiti šalies autonominiai regionai. Turint omeny, kad Katalonija, palyginti su kitais šalies regionais, jau ir taip yra privilegijuota labiau, tokio sutikimo jie greičiausiai neduotų.

Vienašališkas kelias, analitiko įsitikinimu, buvo bergždžias nuo pat pradžių. Tačiau dabar atrodo, kad vaisių neduos ir buvusio Katalonijos ministro pirmininko bei nepriklausomybės judėjimo lyderio Carleso Puigdemont`o siūlomas dvišalis sprendimas.

Taigi išeitis lieka vienintelė: reformuoti Ispanijos konstituciją ir padaryti ją iš tikrųjų federalinę. Katalonų nacionalistams tokiu atveju tektų atsisakyti savo sumanymo siekti nepriklausomybės ir atnaujinti santykius su Ispanijos vyriausybe bei centrinės valdžios institucijomis. Jiems reikėtų išlįsti iš savo kataloniškojo burbulo ir pradėti megzti ryšius su kitomis federalinę sistemą palaikančiomis politinėmis jėgomis.

Žiūrint iš išorės, visa tai gali atrodyti pernelyg painu, mano M. Otero-Iglesiasas. Kita vertus, gali būti, kad net patys ispanai nuvertina tikimybę, jog susidariusi krizė gali būti įveikta. Jungtinei Karalystei pasitraukus iš Europos Sąjungos, katalonai gali pasijusti įkvėpti ir savo tikslų pradėti siekti net pačioje Ispanijos sostinėje. Ir jei Ispanijos lyderiams tikrai norisi labiau federalinės Europos, jie negali atsakyti „ne“ į siūlymą kurti labiau federalinę Ispaniją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių