Ekonomikos raidos scenarijai: ar išsipildys pesimistinės prognozės?

Tarptautinis valiutos fondas, pasaulinį ekonomikos augimą pastaraisiais metais vertinantis kaip „naująjį pusėtiną“ (angl. new mediocre), neseniai atnaujino savo ekonomikos perspektyvų analizę.

Tačiau ar TVF ekspertai neklysta, manydami, kad dabartinis ekonomikos augimo spurtas tęsis dar bent keletą metų? O gal dėl naujų liekamosios rizikos veiksnių laikinas cikliškas pakilimas netruks atslūgti? Apie galimas ekonomikos raidos perspektyvas project-syndicate.org rašo amerikiečių ekonomistas Nourielis Roubini.

Pastaruosius kelerius metus pasaulio ekonomikos augimas pasižymėjo nemažais svyravimais – tai greitėjo, tai lėtėjo. Ekonomika abiem atvejais augo, tačiau augimo tempas buvo nevienodas. Ar po beveik metus trukusio spurto pasaulio ekonomikai lemta vėl sulėtėti, ar jos atgimimas sėkmingai tęsis ir toliau?

Stabilus ekonomikos ir akcijų rinkų pakilimas stebimas nuo 2016-ųjų vasaros. Nepaisant trumpo stabtelėjimo po referendumo dėl „Brexit“, ekonomikos augimas nesustojo ne tik Donaldui Trumpui tapus JAV prezidentu – tai neatsitiko net ir po to, kai, jam atėjus į postą, padaugėjo politinio netikrumo ir geopolitinės sumaišties. Įvertinęs dabartinės ekonomikos atsparumą įvairiems trikdžiams, Tarptautinis valiutos fondas atnaujino „Pasaulio ekonomikos prognozę“.

Ar ekonomikos augimas artimiausiu metu nesustos? O gal pasaulis išgyvena tik laikiną ciklišką atsigavimą, kurį netrukus pertrauks nauji liekamosios rizikos veiksniai, panašūs į tuos, dėl kurių per pastaruosius kelerius metus ekonomika buvo ne kartą priversta sulėtėti? Pakanka prisiminti 2015-ųjų vasarą ir 2016-ųjų pradžią, kai dėl investuotojų baimių, susijusių su galimu Kinijos ekonomikos kietu nusileidimu, pernelyg sparčiu JAV federalinės rezervų sistemos pasitraukimu iš nulinių palūkanų zonos, Jungtinių Valstijų BVP augimo pertrūkiu ir sumažėjusiomis naftos kainomis, ekonomikos augimas ėmė ir sustojo, rašo N. Roubini.

Optimistinis scenarijus

Ekonomisto nuomone, per maždaug trejus ateinančius metus galimi trys pasaulio ekonomikos vystymosi scenarijai. Pagal optimistinio augimo scenarijų keturios didžiausios ir sistemiškai svarbios pasaulio ekonomikos – Kinija, euro zona, Japonija ir JAV – įgyvendintų struktūrines reformas, kurios paspartintų ekonomikos augimą ir sumažintų finansinį pažeidžiamumą.

Susiejus ciklišką ekonomikos pakilimą su tvaresniu potencialiu bei faktiniu augimu, tokie žingsniai dar daugeliui metų į priekį nulemtų užtikrintą BVP augimą, taip pat žemą, tačiau po truputį didėjančią infliaciją ir santykinai stabilią finansinę padėtį. JAV ir pasaulio akcijų rinkos šokteltų į naujas aukštumas ir užsitikrintų tvirtesnį pamatą.

Pesimistinis scenarijus

Susiklosčius pesimistiniam scenarijui, viskas būtų atvirkščiai: didžiausios pasaulio ekonomikos nepajėgtų įgyvendinti struktūrinių reformų, kurios galėtų paspartinti potencialų augimą. Užuot pasinaudojusi šį mėnesį vyksiančiu Nacionaliniu Komunistų partijos suvažiavimu kaip galimu reformų katalizatoriumi, Kinija toliau vilkintų esminių sprendimų priėmimą ir murkdytųsi problemose dėl pernelyg didelių finansinių svertų ir perteklinių pajėgumų. Euro zonai nepavyktų užsitikrinti glaudesnės integracijos, o politinės kliūtys trukdytų nacionalinėms valdžios institucijoms įgyvendinti augimą skatinančias struktūrines reformas. Japonija, išsikvėpus planams įgyvendinti su pasiūla susijusias reformas ir liberalizuoti prekybą, taip ir liktų įstrigusi žemo augimo trajektorijoje.

D. Trumpo administracija toliau laikytųsi politinės krypties (būtų mažinami mokesčiai, taip pasitarnaujant turtingųjų interesams, didinamas protekcionizmas prekybos sektoriuje ir ribojama migracija), dėl kurios, kaip galima įtarti, augimas vyktų lėčiau, negu galėtų. Perteklinės finansinės paskatos lemtų nevaldomą deficito ir skolos augimą, o tai, savo ruožtu, reikštų palūkanų normų padidėjimą ir dolerio sustiprėjimą, taigi ekonomika ir vėl augtų lėčiau. Gali būti, kad D. Trumpas net įsiveltų į karinį konfliktą su Šiaurės Korėja, o vėliau ir Iranu, taip Amerikos ekonomines perspektyvas dar labiau užtemdydamas.

Pagal šį scenarijų, toliau dėsto N. Roubini, didžiausioms pasaulio ekonomikoms pernelyg nenoriai imantis reformų, dėl žemo augimo tempo triks ir cikliškas ekonomikos pakilimas. Jei potencialus augimas ir toliau išliktų žemas, švelni pinigų ir paskolų politika ilgainiui nulemtų prekių ir (arba) turto infliaciją, dėl kurios ekonomikos augimas lėtėtų, o gal net būtų iššaukta staigi recesija ir kiltų finansų krizė.

Vangaus veikimo scenarijus

Trečiasis, straipsnio autoriaus nuomone – labiausiai tikėtinas, scenarijus yra tarsi tarpinis pirmojo ir antrojo scenarijų variantas. Jei sąlygos būtų palankios, ciklišką pakilimą tiek ekonomikoje, tiek akcijų rinkose dar kurį laiką būtų galima stebėti. Tačiau kad ir kaip pagrindinės pasaulio ekonomikos, siekdamos paspartinti potencialų augimą, stengtųsi įgyvendinti struktūrines reformas, pokyčių tempas bus pernelyg lėtas, o mastas – pernelyg kuklus, kad būtų galima maksimalizuoti ekonomikos augimo potencialą.

Kinijoje toks lėtos eigos scenarijus reikštų, kad būtų daroma tik tiek, kiek reiktų norint išvengti vadinamojo kieto nusileidimo, tačiau nepakankamai, kad nusileidimas būtų tikrai švelnus. Nesprendžiant finansinio pažeidžiamumo problemos, ateityje išvengti sunkumų tikrai nepavyktų, mano ekonomistas. Euro zonoje šis scenarijus reikštų tik formalią pažangą glaudesnės integracijos link. Vokietija ir toliau priešintųsi realiam rizikos pasidalijimui ir pinigų sąjungos sukūrimui, todėl paskatų imtis griežtų reformų sunkumų patiriančioms valstybėms narėms liktų dar mažiau. Japonijoje vis labiau efektyvumo stinganti Sh. Abe administracija imtųsi tik minimalių pertvarkų, potencialaus ekonomikos augimo rodiklį taip įšaldydama žemiau vieno procento ribos.

Jeigu susiklostytų būtent šis, trečiasis, scenarijus, D. Trumpas ir toliau prezidentautų nenuosekliai ir neveiksmingai, ir vis daugiau amerikiečių imtų suvokti, kad, nepaisant populistiško įvaizdžio, D. Trumpas tėra turtingųjų interesus ginantis plutokratas. Nelygybė toliau augtų, vidurinė klasė stagnuotų, algos kiltų labai nežymiai, o vartojimo ir augimo rodiklis išliktų anemiškas – vos iki 2 procentų.

Vis dėlto rizika, kurią nulemia toks vangus vystymasis, neapsiriboja vien tik pusėtinu ekonomikos veikimu, įsitikinęs ekonomistas. Toks scenarijus, pasak jo, reikštų ne stabilią pusiausvyrą, o nestabilų pusiausvyros nebuvimą – padėtį, kuri labai priklausytų nuo ekonominių, finansinių ir geopolitinių sukrėtimų. Jei tokių sukrėtimų iš tiesų būtų, ekonomikai būtų lemta sulėtėti, o jei sukrėtimo būtų pakankamai stipraus, – galbūt net panirti į recesiją ir finansų krizę.

Kitaip tariant, jei pasaulis į priekį žengs vangiai (o panašu, kad taip ir bus), jo ekonominės perspektyvos po trejų ar ketverių metų gali atrodyti dar pesimistiškesnės. N. Roubini teigimu, variantai aiškūs: arba politikos lyderiai ir formuotojai pademonstruoja savo lyderystės įgūdžius, vidutinės trukmės laikotarpiu padėsiančius pasiekti geresnių ekonominių rezultatų, arba nepageidaujamos grėsmės netruks materializuotis, pasaulio ekonomikai padarydamos didelę žalą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
Ekonomikai paskutinė AIDS stadija.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių