Galvosūkis: pasaulio politika ištikta neveiksnumo, o ekonomika kyla

Vienas didžiausių galvosūkių, pastaruoju metu besisukančių jo galvoje, – kaip paaiškinti tai, kad pasaulio politika ištikta visiško neveiksnumo, o ekonominiai ir finansiniai rodikliai – visai geri.

Šiandien didžiosios pasaulio ekonomikos, nors ir pasitaiko atsitiktinių nesėkmių, išgyvena nuoseklaus atsigavimo tarpsnį. Žinoma, ekonominės veiklos rezultatai dar toli gražu ne tokie, kokie norėtųsi, kad būtų: gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti ir gamybos apimties atotrūkio, ir perteklinio skolinimosi, ir neužtikrinto balanso, ir investicijų trūkumo, ir netiesioginių ilgalaikių neskolinių įsipareigojimų. Ir vis dėlto – nepanašu, rašo M. Spence’as, kad finansų rinkoms grėstų konvulsijos, nepaisant, kad pinigų politikos paskatų laipsniškai atsisakoma.

Deja, politinės sąlygos, panašu, prastėja. Intensyvėja poliarizacija – iš dalies dėl didėjančio pasipriešinimo globalizacijai ir jo nulemto nesubalansuoto augimo. Pavyzdžiui, kaip pranešama „Pew Research Center“ ataskaitoje, amerikiečiai ne tik iš esmės nesutinka su savo bendrapiliečiais iš kitos politinio ringo pusės – jie, be kita ko, jų nemėgsta ir negerbia.

Politikoje stinga tarpusavio pasitikėjimo

Politinė aklavietė, kurią jau seniai gilina Amerikos susiskaidymas į kairę ir į dešinę, dabar ištiko ir Respublikonų partiją, kontroliuojančią ir abejus Kongreso rūmus, ir Baltuosius rūmus. Prezidento Donaldo Trumpo administracija vidinius neramumus iki šiol tik kurstė, užuot pristačiusi žadėtas ir daugelio ilgai lauktas ekonominės politikos permainas, kurios galbūt paskatintų investicijas, augimą ir kokybiškų darbo vietų kūrimą. Nors šiuo momentu nelengva įvardyti D. Trumpo administracijos prioritetus, tačiau vargu ar būtų galima tvirtinti, kad vienas iš jų – apgalvotas ir kryptingas dėmesys politikai, kurios tikslas – augimo modelius padaryti teisingesnius ir tvaresnius.

Jungtinėje Karalystėje praėjusią vasarą įvykusio referendumo dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos rezultatai daugelį nustebino. Nerimas visoje ES dar labiau sustiprėjo po to, kai šalies ministrė pirmininkė Theresa May oficialiai pranešė, kad sieks vadinamojo kietojo „Brexit“. Birželį vykusiuose pirmalaikiuose parlamento rinkimuose britų rinkėjams palikus Th. May be parlamentinės daugumos, pasidarė dar neaiškiau, kokia gi bus derybų dėl pasitraukimo baigtis – ir kas po viso to laukia Jungtinės Karalystės.

Europos – taip pat ir daugelio besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių – lyderiai galų gale padarė išvadą, kad tiek Jungtinė Karalystė, tiek JAV yra neprognozuojamos ir nepatikimos sąjungininkės ir prekybos partnerės. Kinijos vedama Azija nusprendė eiti savu keliu. Panašu, teigia M. Spence’as, kad tarptautinis bendradarbiavimas ekonomikos ir saugumo klausimais, niekada nebuvęs paprastas, dabar apskritai byra.

Susidariusi padėtis aiškintina įvairiai

Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, pasaulio ekonomikos gebėjimas išlaikyti gyvybingumą – bent kol kas – kelia vis daugiau nuostabos (nors, pasak autoriaus, juk neįmanoma žinoti, kaip veiktų ekonomika stabilesnėje politinėje aplinkoje). Ekonomisto teigimu, šį sveiku protu sunkiai suprantamą reiškinį galima mėginti aiškinti keleriopai (ir šie aiškinimai neprieštarautų vienas kitam).

Pirma, ilgus metus brandintos institucijos dabar riboja politinių lyderių ir teisės aktų leidėjų galimybes daryti poveikį ekonomikai. Gal šios institucijos ir trikdo reikiamų politinių žingsnių įgyvendinimą, tačiau jos, be kita ko, gali padėti sumažinti ekonominę ir investavimo riziką.

Tarptautiniame kontekste politikams ypač sunku ryžtis dramatiškiems ir staigiems globalizacijos modelių, kurie buvo kuriami pastaruosius kelis dešimtmečius, pokyčiams. Bet kokie bandymai to imtis – suprantama, ne be nuolat didėjančio populistų ir nacionalistų spaudimo – padarytų didelę ekonominę žalą, kuri anksčiau ar vėliau sunaikintų visą šio sumanymo iniciatorių sukauptą politinį kapitalą.

Kitas, kiek labiau bauginantis paaiškinimas galėtų būti tai, kad rizika kyla sparčiau, negu ji yra suvokiama. Jei tokia prielaida skamba kaip nelabai įtikima, straipsnio autorius M. Spence’as siūlo prisiminti 2008-ųjų visuotinę finansų krizę, kuomet dėl nepakankamai griežto reguliavimo ir informacinės asimetrijos ekonomikoje stebėtas spartus rizikos ir disbalanso augimas, tiesa, dažniausiai to pernelyg neakcentuojant.

Dabartinėmis aplinkybėmis tikėtina, kad poveikis, kurį bendrai nulemtų kylanti geopolitinė įtampa, pasitikėjimo praradimas ir nepagarba pagrindinėms institucijoms, pasireikštų arba stipriu sukrėtimu, arba tiesiog suprastėjusiomis sąlygomis investuotojams. Tačiau, pasak ekonomisto, konkrečius scenarijus formuluoti sunkiau, negu ignoruoti riziką, su kuria susiduriama.

Siūlo neprarasti vilties

Šioje vietoje M. Spence’as teigia pasiūlysiantis viltingesnį paaiškinimą, nesvarbu, kad, kaip pats mano, dėl to gali būti apšauktas neracionaliu optimistu. Visuomenės nepasitenkinimą ir politikos poliarizaciją kurstanti nelygybė galimybių ir pasiekimų srityje, pasak jo, yra labai reali. Ir pagaliau – po ilgų metų abejingumo – į ją pradedamas kreipti deramas dėmesys.

Kryptingesnis socialinės sanglaudos įgyvendinimas greitų rezultatų neduos. Tačiau su laiku tai gali padėti sušvelninti takoskyrą tarp partijų, sutelkti piliečių dėmesį į bendrąsias vertybes ir atkurti lyderių gebėjimą apmąstyti savo atsakomybę ir įgyvendinti politiką. Žinoma, nesutarimų dėl to, kaip turėtų būti siekiama bendrų tikslų, kaip visada, bus – kartais ir didelių. Tačiau svarbiausia, autoriaus nuomone, juos spręsti nepamirštant abipusės pagarbos.

Toks scenarijus, pasak jo, toli gražu ne garantuotas, bet tikrai nėra neįmanomas. Juk galų gale tai, kad Emmanuelis Macronas išrinktas Prancūzijos prezidentu, taip pat tai, kad pasipriešinta Theresos May sumanytam kietajam „Brexit“ variantui, ir tai, kad Donaldo Trumpo administracijos pozicija dėl klimato kaitos kone visuotinai – tiek JAV, tiek kitur – pasmerkta, rodo, kad centras pakankamai tvirtas.

O kol kas nacionalinės ir tarptautinės institucijos turi ir toliau prižiūrėti, kad politiniai lyderiai nepridarytų ko nors destruktyvaus. Tikėjimas, kad šios institucijos išliks atsparios ir kad dabartinis politinis neveiksnumas pagaliau baigsis, M. Spence’o nuomone, yra būtent tai, kas neleidžia rinkoms prarasti gyvybingumo.