Garsus Rusijos žurnalistas: žiniasklaida kliudo valdžiai

Žinomas Rusijos žurnalistas, publicistas ir politologas Vladimiras Mukusevas sutiko su mūsų skaitytojais pasidalyti mintimis apie žurnalisto amatą ir kerus.

Žmogus orkestras

Šiais metais viena populiariausių ir originaliausių Rusijos televizijos programų "Vzgliad" mini savo 30 metų jubiliejų. V.Mukusevas – vienas šios laidos kūrėjų.

Kolegos jį vadina žmogumi orkestru – V.Mukusevas ne tik vesdavo "Vzgliad" laidas tiesioginiame eteryje, bet ir neretai pats filmuodavo kaip operatorius, montuodavo ir režisuodavo.

Būtent V.Mukusevas režisavo skandalingąjį televizijos tiltą tarp Leningrado ir Bostono, kurio eteryje viena moteris iš Rusijos ištarė istorinę frazę: "Sekso mūsų šalyje nėra." Be to, vienoje "Vzgliad" laidų tiesioginiame eteryje pirmą kartą nuskambėjo tais laikais tiesiog šventvagiškas pasiūlymas – iškelti bolševikų revoliucijos vado Lenino palaikus iš mauzoliejaus šalia Kremliaus.

– Sakoma, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Sutinkate su tokiu pasakymu?

– Rimtas klausimas. Bet pradėsiu nuo šio to liūdinančio: Rusijoje per pastaruosius 25 metus buvo nužudyta beveik 200 žurnalistų. Ką tuo noriu pasakyti? Jei likusios trys valdžios – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė – nelaikytų žiniasklaidos jėga, vargu ar jų veiksmai žurnalistų atžvilgiu būtų tokie, sakykime, ekstremistiniai.

Kitaip tariant, žiniasklaida – jėga, su kuria reikia skaitytis. Valdžia tai suvokia.

Kalbant apie valdžią, kokia žurnalistika valdžia? Priešingai, ji maišo valdžiai: neleidžia elgtis neatsakingai, pažeisti įstatymų, vogti ir t.t. Manau, žiniasklaida – ne valdžia.

– Tarkime, žiniasklaida nėra ketvirtoji valdžia, tačiau ji neabejotinai yra verslas. Kaip suderinti verslo interesus su objektyvumu? Juk neretai interesų grupės, mainais į finansinę paramą, reikalauja iš žurnalistų palankios nuomonės...

– Atsakymas yra gana paprastas. Žiniasklaida veikia remdamasi tam tikromis taisyklėmis: ne tik visuomenės informavimo priemonių įstatymais ar šalių konstitucijomis, bet ir tam tikromis vidinėmis taisyklėmis.

Jeigu šiose (vidaus) taisyklėse yra labai aiškiai apibrėžtas žiniasklaidos priemonės finansinių rėmėjų ir redakcijos santykis, tuomet viskas stoja į savo vietas. T.y. aš finansuoju tą ar aną visuomenės informavimo priemonę, bet aš neturiu teisės kištis į redakcijos ar personalo politiką – tai yra vyriausiojo redaktoriaus atsakomybė. Taškas.

Rusijoje per pastaruosius 25 metus buvo nužudyta beveik 200 žurnalistų. Ką tuo noriu pasakyti? Jei likusios trys valdžios – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė – nelaikytų žiniasklaidos jėga, vargu ar jų veiksmai žurnalistų atžvilgiu būtų tokie, sakykime, ekstremistiniai.

Jeigu yra toks susitarimas, toliau viskas yra paprasta.

Pavyzdžiui, Rusijoje tokiu principu vadovaujasi "Gazprom". Konkrečiau "Gazprom media", kuri finansiškai remia "Echo Moskvy".

Sutikite, "Echo Moskvy" niekuomet nebuvo, o ypač šiuo metu nėra vyriausybę ar Rusijos prezidentą palaikanti žiniasklaidos priemonė. Priešingai, ji suteikia laisvę kalbėti visiems. Kita vertus, "Gazprom", būdamas vyriausybine organizacija, finansuoja "Echo Moskvy".

Tiesiog visuomet yra kita medalio pusė – Kremlius seka tai, kas ir ką finansuoja, turiu galvoje pinigus, skiriamus opozicinei žiniasklaidai.

Rusijos vyriausybei yra svarbu, kad pasaulyje ją laikytų tokia, kuri galbūt nėra liberali, bet pakanti kitokioms nuomonėms. Dėl to pas mus ir veikia "Echo Moskvy", dėl to mes turime "Novaya Gazeta" ir t.t. Taigi, jei kurie nors kritikai sako, kad Rusijoje nėra žodžio laisvės, tai štai – ji yra.

Kitas aspektas – vyraujančios žiniasklaidos priemonės, kurias faktiškai valdo žmonės iš Kremliaus, apima visą Rusijos teritoriją su beveik 150 mln. žmonių. Tuo metu "Echo Moskvy" tegali pasigirti maždaug milijonu klausytojų. Patys matote, kad tai yra nesulyginami skaičiai.

Opozicinis diskursas

– Jei teisingai supratau, norite pasakyti, kad valdžiai yra naudingas ar net reikalingas opozicinis diskursas?

– Yra keletas priežasčių, dėl kurių valdžia, sakykime, pakenčia opozicinę žiniasklaidą. Pirma, ji tarnauja kovojant su vidaus opozicija – ne kokia nors išorine opozicija ar politine opozicija, o opozicija, kuri visuomet atsiranda valdžios struktūrų viduje.

Esu tikras, nors to ir negaliu niekaip jums įrodyti, kad valdžios struktūrose yra daug tokių, kurie nėra patenkinti Vladimiru Putinu. Ir šie žmonės neabejotinai mąsto, kas ir kaip bus po to, kai režimas keisis arba modifikuosis.

Gali kilti klausimas, kaip tai yra susiję su opozicine žiniasklaida?

Su opozicine žiniasklaida atliekama vidaus opozicijos analizė: tai gali būti išprovokuoti ir netyčia išsakyti alternatyvūs vyraujančiai režimo nuomonei komentarai, nuomonės, netgi žodžiai ir t.t. Tokiu būdu atsiskleidžia, kas gali kelti grėsmę režimui jo viduje.

Antra, kaip sakiau, svarbu yra tai, koks Rusijos įvaizdis yra pristatomas pasauliui. Esame demokratiška šalis, tai užfiksavome mūsų konstitucijoje. To įrodymas – egzistuojanti opozicinė žiniasklaida.

Pagaliau, trečia, režimas turi turėti termometrą, kad pamatuotų, ar nėra pernelyg įkaitusi temperatūra visuomenėje.

Taip, galima kalbėti apie mitingus, tačiau į juos susirenka keli tūkstančiai žmonių. O ką keli tūkstančiai žmonių reiškia tokioje šalyje kaip Rusija? Nieko. Lašas jūroje.

Opozicinė žiniasklaida būtent ir yra tas termometras, kuris parodo, ar gydyti visuomenę pakanka tik briliantinės žalumos, ar jau reikia nuleisti kraują. Beje, tai suvokė ir Michailas Gorbačiovas, atvėręs duris vadinamajai viešumo politikai (glastnost). Be abejo, jis ir jo šalininkai neįsivaizdavo, kur tai nuves ir kokie bus to padariniai – t.y., kad iširs visa šalis. Vis dėlto jis puikiai suvokė, kad tai, ką daro, yra būtina – t.y. visos tos kosmetinės reformos. Tiesa, vėliau viskas tapo nekontroliuojama.

Socialiniai tinklai

– Vakarų pasaulyje pastaruoju metu stebimas pasitikėjimo žiniasklaida sumažėjimas. O kaip Rusijoje?

– Žinote, asmeniškai nesu susipažinęs su Rusijos visuomenės apklausų rezultatais, tad man būtų sunku komentuoti... Vis dėlto, daryčiau prielaidą, pasitikėjimo žiniasklaida smukimas, kaip sakote, yra susijęs su socialinių tinklų išpopuliarėjimu.

Šnekant apie jaunąją kartą, jos atstovai (beje, remiuosi ir savo studentų pavyzdžiu) ne tiek nepasitiki spauda ar televizija, bet paprasčiausiai jie neskaito laikraščių ir nežiūri televizijos. Jiems tai nėra įdomu. Televizija ir kitos klasikinės žiniasklaidos priemonės nėra instrumentas, kuris leistų jiems čia ir dabar aptarti arba analizuoti tai, ką jie mato ar girdi. O internetas tokią galimybę suteikia: pavyzdžiui, įvyksta koks nors įvykis ir tuojau pat galima su savo pažįstamais virtualioje erdvėje aptarti šią temą.

Bet nemanau, kad visuomenė ar jaunimas šiuo metu nepasitiki žiniasklaida ta prasme, kokia mes įpratę suvokti šį žodį.


V.Mukusevas: biografijos faktai

• Gimė 1951 m. Leningrade (Sankt Peterburge).

• 1973 m. baigė Leningrado Michailo Bonč-Brujevičiaus elektrotechnikos ryšių institutą – įgijo radijo aparatūros inžinieriaus konstruktoriaus specialybę.

• 1982 m. baigė Leningrado kultūros instituto režisūros fakultetą, 1995 m. – Rusijos užsienio reikalų ministerijos Diplomatijos akademiją. 1996 m. akademijoje užbaigė aspirantūros studijas. Disertacijos tema: "Elektroninių žiniasklaidos priemonių įtaka rinkimams į aukščiausiąsias JAV ir Rusijos valdžios institucijas".

• Profesionalaus žurnalisto išsilavinimo jis niekada neturėjo. Yra dirbęs karštuosiuose taškuose: Afganistane, Kalnų Karabache, Šiaurės Osetijoje, Ingušijoje, Čečėnijoje, Jugoslavijoje. Jis yra apdovanotas Amerikos kino ir meno akademijos "Emmy" ("Teleoskaras") premija už dokumentinį filmą "Leningradas–Sietlas. Po metų" (1987 m.)



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių