Geišų atgimimas

Viena seniausių Japonijoje profesijų tampa vis populiaresnė

Paslaptinga ir legendomis apipinta geišos profesija Japonijoje išgyvena renesansą. Kasmet vis daugiau jaunų merginų nori įsilieti į vieno seniausių amatų atstovių gretas. Intelektualūs pokalbiai su klientais, šokių pamokos, galimybė išmokti groti senoviniais muzikos instrumentais – šie geišų darbo ypatumai pakeri ne vieną japonę. Vis dėlto dažnai pamirštama, kad už išorinio blizgesio slypi sunki kasdienybė.

p>Prostitutės tautiniais drabužiais?

Senojoje Japonijos sostinėje Kiote pretendenčių į geišas, vadinamųjų maiko, skaičius šiemet jau pasiekė 100, tai daugiausia per pastaruosius keturis dešimtmečius. Nors Kiotas nebe toks, kaip klestėjimo laikais – trečią praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai vien šio miesto Giono rajone dirbo apie 800 geišų – didėjantis jaunimo susidomėjimas šia profesija ir kintantis visuomenės požiūris rodo, kad geišos nebelaikomos vien elitinėmis prostitutėmis.

„Aš iki šiol prisimenu, kai prieš daugelį metų viena moteris, paklausta, ką ji mano apie geišas, man uždavė retorinį klausimą: „Kaip anglams patiktų, jei jų šaliai atstovautų moterys, daugelio vadinamos prostitutėmis, vilkinčiomis tautinius drabužius?“ – ankstesnį visuomenės požiūrį į geišas prisimena Lesley Downer, knygos „Geiša: slapta pradingusio pasaulio istorija“ autorė. Ji 6 mėnesius gyveno tarp geišų rinkdama medžiagą savo knygai.

„Dabar japonai daug mažiau lygiuojasi į vakariečius. Anksčiau jie labiausiai rūpinosi, ką Vakarai apie juos pagalvos. Tai buvo ypač aktualu kalbant apie geišas, kurios net japonams atrodė pseudoarchajiškai“, – besikeičiantį požiūrį britų dienraščiui „The Guardian“ apibendrino L.Downer.

Filmo ir interneto kerai

Anksčiau visuomenėje vyravo klaidingas požiūris į geišas, nes dažnai nebūdavo aišku, kuo iš tikrųjų užsiima šios profesijos atstovės. Dabar paslapties šydas skleidžiasi – apie jų darbą galima sužinoti iš žiniasklaidos ir interneto. Čia yra informacijos apie arbatines, kuriose dirba geišos.

Nors Holivudas Japonijoje nėra toks įtakingas kaip Vakaruose, pagal Arthuro Goldenso bestselerį „Geišos išpažintis“ 2005 m. pastatytas filmas paskatino Japonijos paaugles itin susidomėti šia profesija. Drama „Hanaikusa“, paremta geišos Mineko Iwasaki autobiografija, Japonijoje tapo vienu populiariausių praėjusių metų filmų .

Vėliau prasidėjo „kibernetinių“ geišų era. Merginos, pasirinkusios šią profesiją, internetiniuose dienoraščiuose dažnai aprašo savo kasdienį gyvenimą. Dabar populiariausi geišų asmenraščiais pritraukia tūkstančius lankytojų.

„Anksčiau geišos buvo labai išpuikusios ir joms visiškai nerūpėdavo, ką žmonės apie jas mano. Dabar daug kas pasikeitė – merginos turi priežasčių stengtis kurti teigiamą įvaizdį, nes tai joms neša nemažą pelną. Be to, pagaliau pradėta nerimauti, kad senosios geišų tradicijos išnyks, todėl privalu kažką daryti“, – kalbėjo knygos „Geiša: slapta pradingusio pasaulio istorija“ autorė.

Pasirinkimą palaimino tėvas

„Negalėčiau sakyti, kad nenorėjau tapti maiko. Paprasčiausiai maniau, kad nesugebėsiu. Nebuvau nusiteikusi visoms reikiamoms treniruotėms“, – pokalbį pradėjo Miehina, mergina, netrukus tapsianti tikra geiša. Harutomio miesto Mijagavačio rajone veikiančioje arbatinėje ji mokosi jau trejus metus.

Dabar Miehinai 20 metų. Šiam darbui ji ruošiasi nuo septyniolikos, ir liko tik keli mėnesiai, kol išsvajotas tikslas bus pasiektas. Pildama alų į mažas plonutes stiklines mergina pripažįsta, kad kelias iki svajonės išsipildymo buvo nelengvas. Pretendente į geišas Miehina tapo tik tada, kai tėvas palaimino tokį jos žingsnį.

„Aš žinojau, kad jei ketinu tapti geišų pasaulio dalimi, mano gyvenimas bus visiškai kitoks nei kitų paauglių mergaičių“, – prieš kelerius metus ją draskiusias dvejones prisiminė Miehina.

Nors dabar mergina retai mato savo šeimą ir visiškai nutrūko ryšiai su mokyklos draugais, ji nesigaili savo pasirinkimo. „Mūsų gyvenimas pašaliniams gali atrodyti labai suvaržytas, tačiau greitai pripranti prie tokio ritmo. Yra žmonių, kurie visada tave prižiūri. Jei jie priekaištauja, tai tik tam, kad tobulėčiau“, – sakė ji.

Harutomyje Miehina yra vienintelė pretendentė į geišas, kada nors ji tikriausiai taps arbatinės šeimininke ir auklės jaunąją kartą.

„Šioje profesijoje svarbiausia kokybė, ne kiekybė, – tikino arbatinės šeimininkė Haruno, į pensiją išėjusi geiša. – Man malonu, kad vis daugiau merginų nori tapti geišomis, tačiau šiam darbui reikia subręsti. Aš laiminga, kai jos ateina čia su tinkamais ketinimais“.

Iš Miehinos, vienintelės pretendentės į geišas, dabar daug tikimasi. Jos nuolatiniai klientai giria, kad Mijagavačio rajone mergina tapo viena geriausių šokėjų.

„Dabar ji tarsi Harutomio veidas ir vieną dieną čia šeimininkaus, – mano Haruno. – Tačiau jei Miehina susimaus, užtrauks gėdą ne tik sau, bet ir visai arbatinei ir net profesijai“.

Nelengva darbotvarkė

Mergina britų laikraščiui „The Guardian“ sutiko nupasakoti savo dienotvarkę. Atsikėlusi 8.30 val. ji pavalgo lengvus pusryčius ir perskaito visus šalies dienraščius – kai kurie klientai mėgsta aptarti politikos aktualijas. Vėliau kelias valandas Miehina skiria muzikai – tobulina įgūdžius grodama įvairiais instrumentais, šokdama ir dainuodama. Tada pretendentė į geišas mokosi arbatos ceremonijos subtilybių ir mandagaus bendravimo meno.

Po priešpiečių su vadinamąja arbatinės motinėle ateina laikas ruoštis vakarui. Merginai apie valandą daromas makiažas. Tada apsisiautusi kimono, pasidabinusi įvairiais plaukų papuošalais ir kitais aksesuarais būsimoji geiša išeina į gatvę. Jos darbas prasideda 6 val. vakaro.

Jeigu Miehina dirba kitoje arbatinėje, į Harutomį privalo grįžti iki vidurnakčio. Mergina retai eina miegoti anksčiau nei 3 val. ryto. Nors dienotvarkė įtempta, būsimoji geiša poilsiauti gali tik antrą ir ketvirtą kiekvieno mėnesio sekmadienį.

Parengė Vytautas Beniušis

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių