Į tarptautinę areną žengia Vokietija: kas leistų sustiprinti įtaką?

Atsitraukti galima apgalvotai ir tikslingai, kaip kad įvyko prezidento administracijai išpildžius rinkimų kampanijos metu duotą pažadą pasitraukti iš Paryžiaus klimato susitarimo. Tačiau atsitraukti galima ir neužtikrintai, kaip kad atsitiko, kai birželio pradžioje viceprezidentas Mike`as Pence`as patikino, kad NATO 5 straipsnio įsipareigojimų vis dėlto bus laikomasi – tai įvyko praėjus vos kelioms dienoms po D. Trumpo Briuselyje pasakytos kalbos, kurioje jis apie tai sąmoningai neužsiminė.

Nepaisant pastangų nuraminti sąjungininkus, panašu, kad JAV suka izoliavimosi keliu, mano straipsnio autorius. D. Trumpo administracija taip ir neužpildė daugybės tarptautinių postų, pasiūlė apkarpyti Valstybės departamento biudžetą ir jau spėjo atsisveikinti su keletu savo noru iš pareigų pasitraukusių diplomatinio korpuso narių.

Gegužės 28 d. Vokietijos kanclerė Angela Merkel tiesiai šviesiai pareiškė mananti, kad Amerika daugiau nebėra patikimas tarptautinis partneris. Miunchene sakydama įsimintiną kalbą, ji pateikė europietišką D. Trumpo doktrinos „Pirmiausia – Amerika“ versiją, sakydama, kad „mes, europiečiai, turime iš tiesų paimti savo likimą į savo pačių rankas“.

Lyderė – Vokietija?

Galbūt šis vakuumas tik laikinas, tačiau, Amerikai atsitraukus, galimybe imtis svarbesnio vaidmens tarptautinėje arenoje galėtų pasinaudoti kitos šalys. Kol Amerika daro pertrauką, būtent joms tektų užduotis palaikyti liberaliąją pasaulio tvarką. Aštrus Vokietijos kanclerės A. Merkel atsakas į nevisiškai aiškius D. Trumpo signalus dėl NATO ir Paryžiaus susitarimo leidžia manyti, kad viena iš realių pretendenčių tai padaryti – Vokietija.

Vis dėlto, pasak straipsnio autoriaus L. F. Krebso, vargu ar net ir didelei ir ekonomiškai stipriai Europos valstybei pavyks tinkamai suvaldyti tarptautinę įtaką visose tose srityse, kuriose iki šiol dominavo Jungtinės Valstijos. Norėdama tapti visaverte pasauline žaidėja, Vokietija, ko gero, turėtų pasitelkti viršnacionalinės platformos, šiuo atveju – Europos Sąjungos, galią.

Šio požiūrio Vokietija laikosi nuo seno. Užuot vienpusiškai siekę savo tikslų, šios šalies vadovai pirmumą teikia bendradarbiavimui su Europos bendražygiais ir savo interesus gina su jais derėdamiesi. Taip Vokietija elgėsi net ir tada, kai Šaltojo karo nukamuotoje Europoje šie bendražygiai į potencialią Vokietijos lyderystę žvelgė su savotišku įtarumu (tai aiškiai pademonstravo H. Kohlio administracija, laikydamasi tvirtos pozicijos derybose dėl Mastrichto sutarties).

Per pastarąjį dešimtmetį šis istoriškai įsišaknijęs vokiečių polinkis pernelyg neįsijausti pamažu blėso, ir šiandien šios šalies bendražygiai jau nori, kad Vokietijos, kaip lyderės, vaidmuo tik stiprėtų. L. F. Krebso įsitikinimu, pagrindiniai du veiksniai, nulėmę Vokietijos svarbą tarptautiniame kontekste, buvo Angelos Merkel vyriausybės vaidmuo derantis su Rusija po Krymo aneksijos ir imantis iniciatyvos formuojant Europos imigracijos politiką 2015–2016 m. tarptautinės pabėgėlių krizės laikotarpiu.

Kad ir kaip ten būtų, vokiečiai ir toliau ketina dirbti bendradarbiaudami – tai, netrukus po D. Trumpo turo po Europą dalyvaudama alaus šventėje Bavarijoje, A. Merkel leido aiškiai suprasti, ne sykį pabrėždama, kad Europai lemta veikti išvien. Nors ji galėjo nesunkiai pritraukti rinkėjus, taikydamasi į Vokietijos – arba jos regionų – tapatybę, kanclerė vis dėlto tradiciškai rinkosi europietiškąją.

Du keliai

Vokietijai siekti įtakos, pasak straipsnio autoriaus L. F. Krebso, yra du keliai: arba per Europos Sąjungą, arba per mažiau organizuotą daugiašalę aplinką. Pirmasis variantas, žinoma, būtų prioritetinis, tačiau dėl plintančio euroskepticizmo Vokietijai gali tekti rinktis kitas kryptis.

Antieuropietiškos nuotaikos iš labiau euroskepticizmu pasižyminčių šalių, tokių kaip Danija ir Lenkija, persimetė ir į frankogermaniškąjį Europos garvežį – su „Nacionaliniu frontu“ ir „Alternatyva Vokietijai“, prieš regioninę integraciją pasisakančiomis partijomis, – priešakyje.