Indijos upių nuo Smėlio mafijos neapsaugo net šventumas

Smėlio mafija – taip dabar Indijoje vadinami įvairiausio plauko žmonės, kurie pelnosi iš smėlio kasybos. Tai – ir vietiniai darbininkai, ir verslininkai, ir nusikaltėliai. Be to, šis verslas naudingas policijai, imančiai kyšius iš paminėtų grupių, ir progos pasipelnyti nepraleidžiantiems vietos politikams. Tačiau didžiausia problema, kad smėlio kasybos naikina net ir šventas Indijos upes.

Pietvakarinė Indijos valstija Kerala dažnai vadinama vienu drėgniausių šalies kampelių. Siauroje juostoje palei krantą, prieš įtekėdami į Arabijos jūrą, susitinka šimtai intakų. Daugybė prie upių esančių kaimų prieš daugelį metų būtent čia įsikūrė tik dėl vandens. Iš vieno tokio kaimo kilusios „The New York Times“ žurnalisto žmonos beveik visi vaikystės prisiminimai susiję su vandeniu ir upe: didžiulis akmuo, nuo kurio kaimo gyventojai įšokdavo į keltą ar nuo kurio šokdavo maudytis, kas rytą pareinantys žvejai, dramblių prausimas, daugybė gėlių žiedų, nešamų musoninių liūčių.

Tačiau, nuvykus į moters gimtąjį kaimą, išaiškėjo, kad buvusi didžiulė upė, per kurią persikelti reikėjo kelto, pavirto į apgailėtiną srovelę – tik kai kuriose vietose ji susirenka į didesnę balą, kur vietiniai gali išsiplauti drabužius. Anksčiau giliausiose upės vietose gylys siekdavo 30 pėdų (apie 9 m). Vietiniai trumpai atsako, kad upę pradangino Smėlio mafija.

Smėlingi upės krantai atliko labai svarbią upės tėkmės reguliavimo funkciją. Tačiau smėlis taip pat yra pagrindinė betono sudedamoji dalis. O Indijoje urbanizacija plečiasi didžiausiu greičiu ir mastais ne tik šalies istorijoje – anot ekspertų, nė vienoje kitoje šalyje urbanizacija nebuvo vykusi ir nevyksta tokiais tempais. Daugiaaukščiai gyvenamieji pastatai, greitkeliai, tiltai, dangoraižiai, metro, užtvankos – visi šie ir kiti objektai, gausiai ir greitai dygstantys visoje Indijoje, praryja milžiniškus kiekius smėlio. Smėlis gali formuoti upės vagą ir kontroliuoti vandens kiekį, iš smėlio taip pat gali iškilti miestai, tačiau atrodo, kad Indijoje smėlis gali atlikti tik vieną iš funkcijų.

Manimalos kaimo gyventojai teigia, kad jų perspėjimų apie nekontroliuojamų smėlio kasybų pasekmes niekas neklausė. Beveik visas upės smėlis išvežtas ir tikriausiai jau pavirtęs miesto dalimi. O vietiniai susiduria su visiškai naujais iššūkiais. Prasidėjus musoninėms liūtims, vanduo nebesusilaiko upės vagoje ir beveik iš karto susigeria. Kai nebeliko smėlio, labai greitai išdžiūvo šuliniai, todėl žmonės turėjo išsikasti gilius geodezinius gręžinius, tačiau ir jie išsenka labai greitai. Palei upę buvę ryžių laukai jau seniai dingę. O ne vienas tiltas, ėjęs per upę, sugriuvo drastiškai pakitus reljefui.

Smėlio mafija – taip dabar Indijoje vadinami įvairiausio plauko žmonės, kurie pelnosi iš dažniausiai nelegalios smėlio kasybos. Tai – vietiniai darbininkai, ieškantys uždarbio pragyvenimui, augantys verslininkai, įsigiję buldozerių ir sunkvežimių, stengiasi išnaudoti urbanizaciją, tikri gangsteriai, kurie kartais ne tik organizuoja kasėjus, bet ir siūlo „apsaugą“. Tiekėjai, kurie atlieka tarpininkų vaidmenį tarp mafijos ir tų, kurie tiesiogiai susiję su nekilnojamojo turto statybomis, taip pat – policija, kuri ima kyšius iš visų ką tik išvardytų grupių. Taip pat kai kuriose valstijose žinoma, kad iš smėlio pasipelnyti nepraleidžia progos ir vietos politikai. Kai kurie iš jų pelnosi netiesiogiai, kiti patys tiesiogiai organizuoja kasybas.

Tarptautinis McKinsey institutas skaičiuoja, kad, šimtams milijonų indų migruojant iš kaimų į miestus, per metus reikia sukurti milijardus kvadratinių metrų patalpų jiems apgyvendinti. Dabartinių statybų tempais, per metus reikia 800 mln. tonų smėlio, kuris daugiausia kasamas iš Indijos vandens telkinių. Vis dėlto nėra oficialių skaičių, kiek smėlio iškasama legaliai, kiek ne.

Smėlio kasybų pasekmės Indijoje nėra nepastebėta problema. Vis dėlto dominuoja požiūris, kad šalyje yra pakankamai smėlio, kad būtų patenkinti statybų poreikiai. Teigiama, kad kai kuriais atvejais kasybos turi teigiamą poveikį, pavyzdžiui, pašalinus tam tikrą kiekį smėlio, galima sureguliuoti potvynių užliejamas teritorijas. Teigiama, kad katastrofiški atvejai būna tik tada, kai smėlis kasamas neatsakingai ir smarkiai pažeidžiama upės vagos struktūra.

2013 m. Nacionalinis žaliasis tribunolas paskelbė įstatymą, kuriuo reikalaujama atlikti poveikio aplinkai vertinimą prieš pradedant smėlio kasybas iš upių. Vis dėlto aplinkosaugos advokatas RAhulas Choudharis „The New York Times“ žurnalistams teigia, kad beveik visi prašymai patenkinami ir taip dažniausiai yra dėl korupcijos.

Daugiau nei pusė visų Indijoje iškylančių gyvenamųjų daugiaaukščių statomi Naujajame Delyje. Didžiosios Noidos priemiestyje bene didžiausia tokių gyvenamųjų pastatų koncentracija. Šis priemiestis įsikūręs tarp dviejų švenčiausių induistų upių – Jamunos ir Gangos.

Tačiau net šventumas neapsaugo ir šių upių nuo smėlio kasybų. Visai šalia nesunku pamatyti, į ką tas smėlis pavirsta. Tarp begalinių betoninių daugiaaukščių Didžiosios Noidos priemiestyje galima rasti ir golfo laukus, vienintelę šalyje „Formulės-1“ lenktynių trasą ir prekybos centrą, kurio stilių buvo siekiama sukurti panašų į Veneciją – su kanalais ir gondolomis. Tačiau tarp griežtai saugomų dangoraižių vis dar galima rasti 124 žemės ūkiu užsiimančius kaimus. Prieš 40 metų jų gyventojai buvo vieninteliai šių žemių gyventojai, jie vis dar augina garstyčias, kviečius ir laiko ožkas.

Smėlis ir betonas yra pati pigiausia statybinė medžiaga, bet taip pat labai tvirta ir universali. Todėl būtent smėlis tapo geriausia priemone, padedančia patenkinti didžiulius urbanizacijos tempus. Taigi jokios galimybės net nebuvo svarstomos. Vis dėlto, kai smėlis vieniems suteikia namus, kitų gimtoji aplinka sunaikinama. Ir greitai prie anksčiau sraunių upių gyvenę žmonės pradės svarstyti apie persikėlimą į miestą. Tačiau didelė tikimybė, kad skurdžiai kaime gyvenantys žmonės persikels ne į milžiniškus dangoraižius, o į lūšnynus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių