Išbandymas nelaisve

Ežerą, į kurį Johnas McCainas nusileido parašiutu, kai jo pilotuojamas karinio jūrų laivyno lėktuvas buvo pašautas, dabar supa nauji elegantiški restoranai, mobiliųjų telefonų parduotuvės ir motociklų formų atstovybės. Belaisvių stovykla, kur jis prisipažino esąs nusikaltėlis, pavirto laisvalaikio centru, rodančiu amerikietiškus filmus. Kalėjime, kuriame jis praleido daugiau nei penkerius metus, dabar įsikūręs penkių žvaigždučių viešbutis. Raketas žemė-oras, kadaise supusias Hanojų, pakeitė gamyklos, kuriuose JAV rinkai gaminami sportbačiai ar televizoriai.

Po karo su Jungtinėmis Valstijomis, pasibaigusio prieš 33 metus, Hanojus ir Vietnamas smarkiai pasikeitė. Užtat respublikonų kandidatui į prezidentus J.McCainui tie penkeri su puse metų, kuriuos jis praleido ten kaip karo belaisvis, neišdildomai įsirėžė ne tik dėl patirtų smarkių sužalojimų.

Savižudiška misija

Paskutinė J.McCaino misija virš Vietnamo galėtų beveik tobulai iliustruoti, kokia bergždžia buvo prezidento Lyndono B.Johnsono bombardavimo kampanija, dar žinoma kaip operacija "Besiritantis griaustinis". 1967 m. spalio 26 d. taikinys buvo šiluminė jėgainė Hanojaus centre. Reido rezultatas: numušti trys JAV lėktuvai, sutrikdytas minimalus elektros energijos tiekimas Šiaurė Vietnamo sostinei ir puiki proga vietnamiečių propagandai.

Visos amerikiečių bombos nukrito toli nuo taikinių. "Galbūt jis užmušė kelias žuvis, – sakė atsargos majoras Nguyenas Lanas, raketų žemė-oras baterijos, numušusios J.McCaino lėktuvą, vadas ir juokdamasis pridūrė, kad amerikiečiai tos elektrinės niekad nesugriovė.

AFP agentūros reporteris Bernardas Josephas Cabanesas, vienas iš vos kelių užsienio korespondentų Hanojuje, 1967-aisiais matė raketų fejerverkus netoli nuo stogo: oranžiniai kamuoliai danguje, o tada pasirodo juodi taškeliai – tai pilotai su dar neišsiskleidusiais parašiutais. Skrydis virš Hanojaus buvo savižudiška misija – pripažino jis JAV dienraščiui "The Washington Post".

J.McCainas katapultavosi iš daugiau kaip 800 km per valandą greičiu skrendančio lėktuvo, lūžo abi rankos ir dešinysis kelis. Sąmonę jis atgavo ežere, esančiame mažiau nei kilometras nuo Šiaurės Vietnamo prezidento rūmų. Du sykius buvo nugrimzdęs į dugną, kol sugebėjo pripūsti gelbėjimo liemenę, padėjusią jam, neturinčiam jėgų, išsilaikyti paviršiuje.

Amerikiečio piloto kritimą į ežerą matė popieriaus fabriko darbininkas, tuomet devyniolikmetis Tranas Lua. Jaunuolis pirmiau nubėgo namo pasiimti ginklo – mėsos kapoklės – ir tik tada šoko į vandenį. Su vyresniu kaimynu dviem bambukiniais plaustais nuplaukė į ežero vidurį. Vanduo nuo dažų, signalizuojančių, kad pilotas pavojuje, buvo nusidažęs ryškiai mėlynai. J.McCainą vyrai pargabeno į krantą vis šūkčiodami: "Haut les mains." Prancūziškai tai reiškia: "Rankas aukštyn." Šį posakį T.Lua įsiminė iš senų filmų apie karą. Pasak jo, pilotui pasisekė, nes netoli buvo policijos skyrius, į kurį jis ir buvo nuvežtas – tad jam nieko daugiau neatsitiko.

Prikėlė iš mirusiųjų

Policijos skyriuje buvo ir medicinos kabinetas. Seselė Nguyen Thi Thanh, dabar jau 81-ų senolė, prisimena kažką apšaukusi, kad eitų lauk ir netrukdytų apžiūrėti amerikiečio. Jis jau buvo išrengtas iki apatinių, o veidas – baltas kaip paklodė. Seselė net pamanė, kad jis gal jau negyvas. Nei veidas, nei rankos nė nekrustelėjo. Patikrinusi pulsą, sutvarsčiusi davė jam gurkštelėti saldinto vandens ir šlakelį alkoholio – kad geriau cirkuliuotų kraujas.

Į sunkvežimį būsimasis senatorius buvo įkeltas su neštuvais. Vežė netoli – vos už kelių kvartalų buvo prancūzų statytas geltonas pastatas su užrašu "Maison Centrale", o Vietnamo karo ragavusi amerikiečių karta vadino jį Hanojaus Hiltonu.
"Mane amerikiečiai vadino smegenų plovėju", – pasakojo buvęs karo tardytojas Luu Dinhas Mienas, dalyvavęs pirmoje J.McCaino apklausoje, šiam patekus į Hanojaus Hiltoną: "Mes paaiškindavom amerikiečiams, kodėl kovojom su prancūzais, kodėl kovojam su jais ir kodėl blogai mus bombarduoti."

J.McCainą jis prisimena kaip belaisvį, mėgdavusį pakalbėti, dažnai pasigirdavusį su karo laivynu susijusiomis savo šeimos tradicijomis.

Belaisvis sužeistas admirolo sūnus iš pradžių buvo gydomas ligoninėje, joje sulaukė nemažai lankytojų. Vienas Prancūzijos televizijos reporteris ligoninės lovoje įrašė penkių minučių interviu. Didžiausias emocinis krūvis teko interviu pabaigoje, kai belaisvio paklausė, ką norėtų perduoti šeimai. J.McCainui sunku buvo rasti žodžių: "Tik norėčiau pasakyti... savo žmonai... kad pasveiksiu... aš ją myliu."

Nepalūžti negalėjo

Karo belaisvių stovykla, kur J.McCainui teko patirti didžiausius Vietnamo išbandymus, amerikiečių buvo vadinama plantacija. Būsimasis kandidatas į prezidentus į ją buvo perkeltas po negrabiai atliktos operacijos, turėjusios atstatyti ranką. Jo kambario draugas prisimena, kad naujokas buvo labai liesas, akys karščiavo ir jis buvo baisiai apskuręs. Sužeista ranka karojo kaip svetimkūnis, J.McCainas nepajėgė pats valgyti ir baisiai dvokė.

Memuaruose senatorius rašo, kad kalėjimo viršininkas pasiūlė anksčiau išlaisvinti, tačiau tą 1968 m. liepos 4 d. pasiūlymą jis atmetė. Pirmiausia dėl to, kad būtų atrodę, jog jam išplautos smegenys, o tai būtų pakenkę tėvo reputacijai. Tada įkalinusieji pagrasino: "Dabar jums bus labai blogai."

Pralaikytas porą mėnesių vienutėje J.McCainas buvo apkaltintas nusikaltimais prieš žmones. Per naktį jį palikdavo ištemptą virvėmis, mušė ir spardė. Atsisakęs prisipažinti jis buvo įmestas į baudžiamąją kamerą, kur sargybiniai mušdavo kas dvi tris valandas. Po dviejų mėginimų nusižudyti J.McCainas pasirašė prisipažinimą, kuriame dėkoja Vietnamo žmonėms, kad šie išgelbėjo jam gyvybę, ir save vadina nusikaltėliu.