Jei D. Trumpui nėra ką slėpti, tai kodėl jis taip nuolaidžiauja Rusijai?

Politikos pasaulyje kartojimo galia žinoma nuo Senovės Romos laikų, kai Katonas vyresnysis kiekvieną savo kalbą Senate užbaigdavo žodžiais „Delenda est Carthago“ (liet. „Kartaginą reikia sugriauti“). Kino režisierius Stanley Kubrickas šį retorikos principą pritaikė vienoje filmo „Spartakas“ scenoje, kai maištingi Romos gladiatoriai vienas po kito stojasi pareikšti: „Aš esu Spartakas.“

Buvusio JAV Federalinio tyrimų biuro direktoriaus Roberto Muellerio netikėtai pareikšti kaltinimai trylikai rusų atvėrė Baltųjų rūmų reikalus apžvelgiantiems žurnalistams galimybę pasitelkti kartojimo galią. Kiekvienas susitikimas su prezidentu turėtų prasidėti klausimu: „Jūsų ekscelencija, jei tiesa, kad nebuvo jokių slaptų susitarimų su Rusija, kodėl atsisakote pasmerkti Vladimirą Putiną arba įvesti sankcijas Rusijai?“

Jei D. Trumpas imtų kalbėti apie buvusio britų žvalgybos karininko Christopherio Steele`o ataskaitą arba „negarbingąją Hillary“, kitas žurnalistas turėtų pakartoti klausimą lyg gladiatorius iš S. Kubricko filmo. Televizijos laidose pasirodžiusius administracijos narius ir D. Trumpo atstovus taip pat reikėtų spausti paaiškinti, kodėl prezidentas toks atlaidus V. Putinui, jei tikrai neturi ko slėpti.

Pranešti naujieną ar tirti problemą?

Taip, toks darnus metodas prieštarauja žurnalistikos tradicijoms susitelkti į šviežiausias naujienas ir palikti kryžiaus žygius redaktorių skiltims ir kitiems panašiems tekstams. Bet taip pat esama stiprių kontrargumentų, kad skubėdami paskui naujienų srautą žurnalistai iš esmės silpnina tradicinę žiniasklaidos užduotį pačiai pasirinkti temą.

Lyg pirmąsyk prie stalo žaidimų prisėdęs vaikas, susidūręs su sunkumais D. Trumpas instinktyviai nori apversti stalą aukštyn kojomis. Kasdieniai išpuoliai ir pykčio proveržiai „Twitteryje“ nugramzdina užmarštin praėjusios savaitės įniršį. Dėl to žiniasklaida nebeišgali suprasti, kad vienos temos (Rusijos įsikišimo) nederėtų nurašyti taip pat greitai kaip kitų D. Trumpo išpuolių prieš atsitiktines aukas, pavyzdžiui, Oprah Winfrey.

Kol kas neturime beveik jokios informacijos apie R. Muellerio tyrimą, todėl nežinome, ar specialusis prokuroras jau rado įtikinamų įrodymų, kad vis dėlto būta tam tikrų slaptų susitarimų tarp D. Trumpo rinkiminės kampanijos štabo ir V. Putino marionečių. Taip pat tikėtina, kad daugelis D. Trumpo aplinkos žmonių ir Maskvos trolių fabriko organizatorių nuoširdžiai nesitikėjo tulžingą milijardierių laimėsiant rinkimus.

Neįtikinantys pateisinimai

Nekalti paaiškinimai, kodėl D. Trumpas sąmoningai nesiima priemonių dėl Rusijos kišimosi į 2016 m. rinkimus, ima skambėti neįtikinamai.

Ilgą laiką maniau, kad D. Trumpui tiesiog patinka V. Putinas kaip asmenybė, kad jis žavisi iki juosmens apsinuoginusio Rusijos vadovo begėdiškumu, panieka demokratijai ir cinišku nepotizmu.

Kitas panašus argumentas tas, kad D. Trumpas šiaušiasi prieš bet kokius bandymus dvejoti jo pergalės teisėtumu. Būtent dėl to balsų dauguma pralaimėjęs Hillary Clinton jis griebėsi kvailų konspiracijos teorijų apie 5 mln. nelegalių balsų ir paskyrė nelemtą komisiją tirti rinkimų klastojimo.

Būdamas šlovės viršūnėje JAV žiniasklaidos magnatas ir buvęs Baltųjų rūmų vyriausiasis strategas Steve`as Bannonas svaičiojo apie sąjungą su Rusija prieš musulmonus. Šioje geopolitinėje svajonėje amerikiečių evangelistų ir rusų stačiatikių religiniai saitai užglaistytų šaltojo karo prisiminimus, o V. Putinas ir D. Trumpas susikibę už rankų žingsniuotų saulėlydžio link.

Tačiau S. Bannonas buvo ištremtas į Elbą, o praėjusią savaitę „Twitteryje“ pasirodę padriki prezidento pranešimai, kritikuojantys visus nuo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais H. R. McMasterio iki FTB leidžia manyti, kad ant kortų stalo pastatytas ne vien D. Trumpo nusivylimas Kremliuje sėdinčiu stabuku.

Pavojus ir kitiems rinkimams

Ko gero, kiekvienas amerikietis turi nuosavą įtariamų D. Trumpo paslapčių sąrašą. Bet šiuo metu svarbu tai, kad iš pažiūros D. Trumpas visiškai nesidomi bandymais apsaugoti 2018-ųjų rinkimus nuo Maskvos įsikišimo.

Jei užduotume tą patį klausimą kaskart D. Trumpui pasirodžius viešumoje, V. Putino galvosūkis išliktų visuomenės dėmesio centre. Taip pat sugrįžtume prie keturių dešimtmečių senumo žurnalistikos, kai amerikiečiai dar nebuvo taip ištroškę visą parą per televiziją matyti naujienas.

Netrukus po to, kai 1979 m. JAV ambasadoje Teherane buvo paimti įkaitai, „ABC News“ pradėjo rodyti 23.30 val. žinias. Kas vakarą Tedui Koppeliui pristatant laidą ekrane pasirodydavo juosta su užrašu, pavyzdžiui: „Įkaite laikoma Amerika, 138-oji diena.“

Dabar laikrodis irgi tiksi, bet įkaitais laikomi JAV rinkimai. Įtartina, bet atrodo, kad prezidentui tai nė motais.