Kaip Europa dar galėtų išsaugoti susitarimą su Iranu

Antradienį D. Trumpas paskelbė, kad JAV traukiasi iš sutarties dėl Irano branduolinės programos, vadinamojo Išsamaus veiksmų plano (JCPOA), kurį nevengdavo pavadinti „beprotišku“, „siaubingu“ ir „blogiausiu“. Jis pareiškė, kad JAV vėl ims taikyti sankcijas, kurių buvo atsisakyta pagal šį susitarimą, ir pridūrė, kad „bet kuri šalis, padėsianti Iranui gaminti atominius ginklus, taip pat gali sulaukti rimtų JAV sankcijų“. Šiuo ėjimu JAV tiesiogiai pažeidžia sutartį, todėl kyla klausimas, ar Europa gali ją išgelbėti ir kaip tai padaryti.

JAV ir Iranas – ne vienintelės sutarties šalys. Ją taip pat pasirašė Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Kinija ir Rusija. Tai reiškia, kad net JAV pasitraukus sutartis nebūtinai nustoja galioti. Viskas priklauso nuo Irano reakcijos. Pavyzdžiui, europiečiai galėtų pamėginti išgelbėti sandorį toliau prekiaudami su Iranu. Mainais Iranas galėtų laikytis sutartyje numatytų branduolinės programos apribojimų. Tačiau abi pusės rizikuotų susilaukti JAV sankcijų.

Vienašalis JAV sprendimas

Sprendimą atsisakyti 2015 m. pasirašyto susitarimo, pagal kurį Iranas sutiko su griežtais branduolinės programos apribojimais mainais į sankcijų palengvinimą, D. Trumpas paskelbė likus vos kelioms dienoms iki gegužės 12 d. termino, kai turėjo apsispręsti, ar šalis ir toliau netaikys sankcijų Irano naftai. Dėl šių 2012 m. Baracko Obamos administracijos įvestų sankcijų Irano naftos eksportas sumažėjo perpus, bet pagal JCPOA susitarimą jos buvo atšauktos.

Dvejonės dėl JAV politikos jau dabar neleidžia Iranui pajusti daugumos privalumų.

D. Trumpo sprendimas pasitraukti iš sutarties ir įvesti su branduoline programa susijusias sankcijas turės padarinių su Iranu prekiaujančioms bendrovėms. D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas pareiškė žurnalistams, kad bus uždrausta sudarinėti naujas verslo sutartis su Iranu, o esamas reikės nutraukti per tam tikrą laikotarpį. Naftos sektoriuje pereinamasis laikotarpis truks 180 dienų.

SIPA/Scanpix nuotr.

Minėtasis sprendimas taip pat kala pleištą tarp JAV ir jų tradicinių sąjungininkų. D. Trumpas jau seniai siekė nutraukti sutartį su Iranu, kurioje, jo manymu, sodrinimo ir raketų programos turėtų būti ribojamos ilgesniu laikotarpiu, bet Kinija, Rusija ir ES ketina ir toliau laikytis įsipareigojimų. Vis dėlto neaišku, ko imsis Iranas. Antradienį šalies prezidentas Hassanas Rouhani reaguodamas į D. Trumpo pareiškimą pasakė, kad kol kas Teheranas laikysis susitarimo net be Vašingtono, bet pasilieka teisę žlugus deryboms atnaujinti urano sodrinimą.

ES pastangos

ES stengiasi išsaugoti sutartį. Iki galutinio D. Trumpo sprendimo Europa vis bandė įtikinti JAV nesitraukti ir tuo tikslu net nusiuntė į Vašingtoną Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorių Borisą Johnsoną. Visi grįžo tuščiomis, bet visi požymiai rodo, kad ES neketina lengvai pasiduoti. Per viešnagę Vašingtone E. Macronas tvirtino, jog JAV pasitraukus iš sutarties atsarginio plano nėra, bet, nepaisant to, ES pažadėjo išsaugoti JCPOA net be JAV palaikymo.

Ko gero, lengviausia būtų pamėginti įtikinti D. Trumpą iš sutarties pasitraukti švelniai. Tuo atveju JAV galėtų nebesilaikyti sutarties sąlygų, bet neskubėtų įvesti antrinių sankcijų tarptautinėms bendrovėms, prekiaujančioms su Iranu pažeidžiant JAV sankcijas. Jei jos būtų taikomos be išimčių, europinės ir kitos tarptautinės bendrovės, turinčios verslo interesų Irane ir JAV, iš esmės būtų atkirstos nuo JAV finansų sistemos ir priverstos nutraukti ryšius su Iranu.

Antradienį Baltieji rūmai pareiškė, kad JAV suteiks bendrovėms tam tikrą pereinamąjį laikotarpį verslo sandoriams su Iranu užbaigti, bet tikėtis absoliučių išimčių, ko gero, neverta. D. Trumpui beveik neabejotinai nepatiks bet kokie JAV sankcijas silpninantys Europos veiksmai. Įvesdamas muitus aliuminiui ir plienui prezidentas parodė neketinąs atsisakyti savo politinių tikslų vien tam, kad išsaugotų gerus santykius su senais JAV sąjungininkais.

AFP/Scanpix nuotr.

Taip pat Europa galėtų apsvarstyti galimybę priimti blokuojantį reglamentą – kontrpriemonę, kuri teisėtai leistų europinėms bendrovėms nesilaikyti sankcijų. Istorijoje jau būta tokių pavyzdžių: pirmąsyk blokuojantį reglamentą ES įvedė 1996 m. reaguodama į Billo Clintono sankcijas, draudžiančias tam tikrą prekybą su Libija, Iranu ir Kuba. Galiausiai B. Clintonas patvirtino išimtis, ribojančias šių sankcijų poveikį Europos bendrovėms. Tačiau blokuojantis reglamentas būtų kraštutinė priemonė, kuri greičiausiai nepaskatintų rizikuoti nemėgstančių bendrovių, turinčių interesų JAV, investuoti Irane.

Iraniečių pasitikėjimas silpsta

„Dvejonės dėl JAV politikos jau dabar neleidžia Iranui pajusti daugumos privalumų, kuriuos galėtų atnešti ši sutartis“, – sako Atlanto tarybos Irano ateities iniciatyvos direktorė Barbara Slavin. Ji pridūrė, kad Iranas dar nepasiekė prekybos ir investicijų lygio, kurio tikėjosi pasirašęs JCPOA.

Dėl to visuomenės pritarimas šiai sutarčiai tikrai nesustiprėjo. Merilando valstijoje įsikūrusio Tarptautinių ir saugumo tyrimų centro ir „IranPoll“ sausio mėnesį atlikta apklausa parodė, kad sutartį užtikrintai palaiko vos 26 proc. apklaustų iraniečių palyginti su 42,7 proc. 2015 m. Paklausti, ar JAV pasitraukus iš sutarties Iranas turėtų toliau jos laikytis, daugiau kaip pusė respondentų pareiškė, kad Iranas irgi turėtų pasitraukti. Kaip mano 67 proc. apklaustųjų, šalies patirtis su JCPOA įrodė, jog nuolaidžiauti neverta, „nes neįmanoma būti tikriems, kad padarius nuolaidų kitos pasaulio šalys laikysis susitarimo“.

Taigi gali būti, kad D. Trumpas klydo antradienį pareikšdamas, kad Iranas „norės naujos ilgalaikės sutarties, naudingos visam Iranui ir iraniečiams. Ir kai jie to užsinorės, aš būsiu pasirengęs.“ Dar prasčiau šios visuomenės nuotaikos skamba Europoje, kuri negali viltis išsaugoti sutartį, jei nepavyks įtikinti Irano laikytis numatytų įsipareigojimų.

AFP/Scanpix nuotr.

Susiklosčiusia padėtimi gali pasinaudoti Irano griežtos politikos šalininkai: jiems tai – įrodymas, kad JAV nevalia pasikliauti, todėl Iranas privalo taip pat spjauti į susitarimą ir vėl imti sodrinti uraną. B. Slavin sako, kad tokie vadovai kaip H. Rouhani ir kiti su sutartimi susiję asmenys „jaučia stiprų spaudimą ir yra griežtai kritikuojami dėl savo naivumo ir pasitikėjimo JAV.“

Paklausta, ar Iranas patikės ES, B. Slavin atsakė: „Manau, kad tai menkai tikėtina. Europa stengsis, bet nežinau, kokią kompensaciją jie gali pasiūlyti Iranui. Nesu tikra, ar Europa turi politinės valios padaryti tai, ko gali prireikti norint įtikinti Iraną, kad verta ir toliau laikytis sutarties.“