Kur veda chaosas ES?

Chaosas ES – milijonų europiečių nepasitenkinimo priežastis. Šie gal ir norėtų atsikratyti ES netvarkos, palikti sąjungą, kurios taisykles diktuoja Vokietija, bet to pasekmės gali būti bauginančios. Taip tekste „Miegantys Europos šunys“ rašo Stanfordo universiteto Hooverio instituto klasicistas, istorikas Victoras Davisas Hansonas.

Iš finansinės krizės paskolomis traukiami graikai – vis dar bankrote, o jų salos jau užtvindytos migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos ordos.

Ispanija, Portugalija ir Italija yra beveik toje pačioje valtyje. Jų bendros tradicijos ir pažeidžiamumas labai skiriasi nuo labiau pasiturinčių Šiaurės Europos šalių.

Rytų Europos gyventojai atrodo pikti dėl to, kad ES priima sprendimus, viršijančius jų nacionalinius imigracijos įstatymus. Beveik milijonas migrantų, kurių dauguma – jauni vyrai musulmonai, plūsta pro Rytų Europos sienas. Tautos nuo Baltijos šalių iki buvusios Jugoslavijos 500 metų atsidurdavo kovos tarp Vakarų ir Rytų Europos šalių mėsmalėje.

Britai visuomet pasikliaudavo Lamanšo sąsiauriu, skiriančiu juos nuo Prancūzijos ir Vokietijos bei jų konfliktų. Dabar migrantai povandeniniu geležinkelio tuneliu traukiniais pasiekia pažadėtąją Britanijos pašalpų žemę.

Viso to chaoso rezultatas – milijonai ES nepatenkintų piliečių: nelankstus euras ir didžiulė biurokratija ne tik tampa viršeni, bet ir naikina vietinius papročius bei tradicijas.

Tiesą sakant, ES egzistuoja tik pavadinime. Realybėje iš esmės tai yra Vokietijos valdomas projektas. Vokietija nusprendžia, kokiomis sąlygomis skolininkas (kaip, pavyzdžiui, Graikija) liks arba neliks ES, kiek migrantų Europa turėtų įsileisti.

Tačiau ne ES biurokratija išlaikė taiką po Antrojo pasaulinio karo: iki 1993 Sąjunga neegzistavo. Europos pinigų sąjunga dar neskaičiuoja nė dviejų dešimtmečių. Kas tuomet išlaikė ramybę Europoje?

Atsakymas slypi trijuose Antrojo pasaulinio karo palikimuose, kurie neturi nieko bendro su ES. Vienas jų – amerikiečių vadovaujama NATO. Organizacija sutelkė nacionalines karines pajėgas, vadovaujamas „Amerikos policininko“, kuris po Antrojo pasaulinio karo niekada nebuvo visiškai „atitraukęs rankos nuo pulso“.

Antrasis taikdarys yra branduolinių ginklų buvimas Europos žemyne. Tik Jungtinė Karalystė ir Prancūzija Europoje turi branduolines raketas. Tačiau didžiausia ir stipriausia valstybė Vokietija – ne. Taip yra dėl to, kad Vokietija stengiasi susigrąžinti gerą vardą po to, kai pokariu buvo nugalėta ir diskredituota kaip nacių valstybė.

Trečioji priežastis – Vokietijos, praėjus 70 metų po Adolfo Hitlerio pralaimėjimo galingos jėgos, karo kaltė. Europos sunaikinimo, holokausto, 60 mln. žūčių po Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją vaiduoklis vis dar persekioja vokiečius, kurių dauguma dar nebuvo gimę, kai karas baigėsi.

Dėl kaltės jausmo Vokietija skolina pinigus, kurių žino neatgausianti. Atpirkimo troškimas (kartu su darbo jėgos trūkumu) paaiškina, kodėl šalis noriai, su minimaliais asmenų patikrinimais priima tūkstančius musulmonų imigrantų, be aiškaus supratimo, kaip juos reikės integruoti į Vokietijos visuomenę.

Dėl kylančių etninių krizių, migrantų masių, milžiniškų skolų europiečiai gali užsimanyti atsikratyti ES netvarkos, nelankstaus euro, nesirūpindami, kad gali sugrįžti į savo kruviną praeitį. Tačiau jie neturėtų erzinti „miegančių Europos šunų“ [galingųjų valstybių – LRT.lt]. Jiems reikalinga NATO. Jie neturėtų konfliktuoti su dabartinėmis branduolinėmis Europos valstybėmis. Jie turi prisitaikyti prie keistų ir kartais nepriimtinų Vokietijos atgailos išraiškų. Priešingu atveju pasekmės gali būti bauginančios.