Kuriuo iš trijų kelių toliau žengs Europa?

Panašu, kad po neramių metų politinė situacija Europoje pagaliau stabilizuojasi. Nors neseniai vykusiuose Vokietijos federaliniuose rinkimuose kraštutinė dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“ surinko beveik 13 proc. balsų, kanclerės A. Merkel lyderystei jokio rimto pavojaus nėra. Prancūzijoje – kuri yra kitas Europos projekto ramstis – prezidentas Emmanuelis Macronas gali pasikliauti tvirta parlamentine dauguma. Ir nors dėl „Brexit“ dar daug kas neaišku, beveik nekyla abejonių, kad visi tolesni Europos Sąjungos planai bus įgyvendinami Jungtinei Karalystei – kaip narei – nedalyvaujant.

Taigi dabar svarbiausias klausimas – kokiu keliu Europos Sąjunga, o ypač – euro zona, žengs toliau. K. Darviso įsitikinimu, galimybės yra trys.

Vieningesnė Europa pagal J.-C. Junckerį

Pirmoji galimybė – kurti „vieningesnę sąjungą“, kaip praėjusį mėnesį savo pranešime apie Sąjungos padėtį sakė Europos Komisijos pirmininkas J.-C. Junckeris. Jis savo vizijoje nepalaiko skirtingų greičių Europos idėjos ir laikosi nuomonės, kad visos ES narės turi žengti pirmyn vienodais žingsniais. Tai visų pirma reiškia, kad į Šengeno erdvę turėtų būti priimtos Bulgarija ir Rumunija. Savo pranešime J.-C. Junckeris taip pat ragina greičiau susitarti dėl Europos socialinių standartų sąjungos, kuri įtvirtintų bendrą supratimą, kas bendrojoje rinkoje yra socialiai teisinga.

Kalbėdamas apie eurą, J.-C. Junckeris pabrėžė, kad tai turi būti bendra visos Europos Sąjungos, o ne rinktinių šalių grupės valiuta. Turėdama tai omeny, ES turėtų siekti sukurti visas šalis vienijančią bankų sąjungą, kurioje veiktų visoms valstybėms narėms vienodos bankininkystės taisyklės ir būtų laikomasi vienodų bankininkystės standartų. Už ekonomikos ir finansų reikalus atsakingas Komisijos narys turėtų tapti Europos finansų ministru, o Europos stabilumo mechanizmas turėtų būti išplėtotas iki Europos valiutos fondo.

Prieš metus tokia drąsi integracijos vizija nebūtų sulaukusi didelio palaikymo; bent jau Jungtinė Karalystė tam tikrai nebūtų pritarusi. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad „Brexit“ jau greičiausiai tikrai įvyks, gal ir yra pagrindo J.-C. Junckerio vizijos nepraleisti pro ausis.

Euro zona ir likusi Europa

Kad ir kaip ten būtų, J.-C. Junckerio propaguojama vieno greičio Europos idėja vis tiek kelia didelių abejonių. Būtent tai paskatino E. Macroną išdėstyti savąją – plataus užmojo – Europos viziją. Nors joje atsispindi nemažai Komisijos pirmininko išsakytų minčių, E. Macrono įsivaizduojama Europos Sąjunga – labiau diferencijuota, bent jau vidutinės trukmės laikotarpiu.

Pavyzdžiui, jei Lenkija nepageidauja įsivesti euro, jos ir nereikėtų versti tai daryti; ir toks jos sprendimas neturėtų užkirsti kelio euro zonos šalims judėti į priekį tolesnės integracijos keliu. Būtent todėl E. Macronas siūlo įsteigti atskirą parlamentą euro zonai, kuriame būtų sprendžiami klausimai, aktualūs ne visoms Europos Parlamente atstovaujamoms valstybėms. Dėl skirtumų, susijusių su šiandien pasirinktu integracijos lygiu, nei viena ES valstybė narė neprarastų galimybės kada nors tapti „giliai integruotos“ Europos Sąjungos šerdies dalimi.

Lieka kaip buvę

Trečiasis ir, ko gero, labiausiai tikėtinas kelias, kuriuo toliau galėtų žengti euro zona, yra kelias pagal įprastą scenarijų. Siekti didesnės integracijos – o kai kuriais atvejais ir didesnio susiskaidymo – ilgą laiką skatinusiai ekonomikos krizei atslūgus, BVP augimas euro zonoje jau pasiekė ir viršijo 2 proc., o nedarbo rodikliai reikšmingai sumažėjo. Net Graikija, vienintelė šalis, kuri, galima sakyti, vis dar veikia krizės režimu, pamažu kapanojasi.

Taip susiklosčius aplinkybėms, politikai gali nuspręsti (kaip jau ne kartą yra padarę anksčiau) ambicingas euro zonos reformas atidėti, motyvuodami tuo, kad pakanka ir krizės laikotarpiu padarytų reformų, mano K. Darvisas. Tai, pasak jo, suteiktų jiems daugiau erdvės spręsti kitus klausimus, pavyzdžiui, susijusius su energetika, skaitmeniniu reguliavimu ar migracija, kurie dabartinėmis sąlygomis galbūt atrodo vertesni dėmesio.

Nusprendę pasukti būtent šiuo keliu, politikai gali susidurti su nemaža rizika. Taip, euro zona dabar iš tiesų funkcionuoja, o esminės reformos kitose srityse – taip pat svarbu. Tačiau pinigų sąjunga turi vieną didelę ydą: joje nėra mechanizmų, kurie užtikrintų, kad valstybės narės, praradusios galimybę dalyvauti tikslinant valiutos kursą, nenukentėtų dėl išlaidų skirtumo.

Vienas iš tokių mechanizmų, pasak ekonomisto, galėtų būti darbuotojų judumo paslaugų srityje skatinimas. Kita vertus, jei euro zonos šalys susitartų dar labiau liberalizuoti darbo rinką, darbuotojai būtų priversti patirti nemažų kultūrinių ir kalbinių sunkumų. Tačiau jei atitinkamo mechanizmo nebus imtasi kurti apskritai, visai tikėtina, kad ekonomikos krizės metu įsivyravusios tendencijos iššauks dar vieną krizę.

Prisimenant praėjusią krizę – jei ateityje atsirastų didėjančio išlaidų atotrūkio ženklų, palūkanų normų skirtumai tarp euro zonos šalių augtų kur kas sparčiau nei prieš buvusią krizę, taigi bent jau signalas būtų aiškus. Deja, atsižvelgiant į tai, kad nemaža skolos našta tebeslegia iki šiol, o didžioji dalis gelbėjimo priemonių jau išnaudota, dar vienas smūgis gali būti pragaištingas.

Kaip nurodo britų ekonomikos apžvalgininkas Martinas Wolfas, ekonomistas Adamas Lerrickas yra pasiūlęs schemą, pagal kurią valstybės, netikėtai pasipelniusios iš staigių palūkanų normų pokyčių, pusę gauto pelno turėtų pervesti į „finansinių išlaidų stabilizavimo sąskaitą“; pinigus jos susigrąžintų palūkanų normoms stabilizavusis. Tačiau, kaip ir dėl kitų euro zonos reformų, dėl šios schemos taikymo turėtų sutarti visos euro zonos valstybės.

Kol A. Merkel nebaigė formuoti koalicinės vyriausybės, neįmanoma tiksliai pasakyti, kokiu integracijos keliu artimiausiais metais žengs Europa. Tačiau, turint galvoje, kad į būsimą koaliciją, be pačios kanclerės vadovaujamų krikščionių demokratų, veikiausiai dar įeis euroskeptiškieji laisvieji demokratai ir už integraciją pasisakantys žalieji, tikėtis spartaus ambicingų Europos Sąjungos integracijos tikslų įgyvendinimo, ko gero, neverta.

K. Darviso nuomone, labiau tikėtinas variantas – skirtingų greičių Europa, kurioje euro zonos šalys judėtų pirmyn, o kitoms būtų leista palaukti. Stulbinamų rezultatų, žinoma, nebūtų, tačiau būtų geriau – daug geriau – negu status quo.