Molenbekas – dramblys Europos svetainėje

Kilivilos kalboje, kuria kalbama Trobriando salose, Papua Naujojoje Gvinėjoje, yra žodis „mokita“. Jis reiškia „tiesą, apie kurią visi žinome, bet nebyliai sutariame nekalbėti“. Ir Belgijoje ilgą laiką buvo vengiama viešai pripažinti, kad beveik visi pagrindiniai teroristiniai išpuoliai per pastaruosius keliolika metų įvykdyti Europoje, vienaip ar kitaip susiję su visai šalia Briuselio centro esančiu rajonu – Molenbeku, kurio pavadinimas pastarosiomis savaitėmis pasaulio žiniasklaidoje linksniuojamas dėl Paryžiaus žudynių vykdytojų pavardžių. Visi kol kas įvardijami įtariamieji – iš minėto Briuselio rajono.

Dramblys mūsų svetainėje. Nežinant, ką daryti, kai kasdieniame kelyje į darbą sutinki šarvuotį, galima apsimesti, kad jo ten nėra, bet nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ir nors šarvuotis iš centrinės Briuselio stoties aikštės vėliau šią savaitę dingsta, iš Briuselio niekur nedingsta Molenbekas – Dramblys Europos svetainėje, dėl kurio, o tiksliau – su juo susijusių žmonių, Europos sostinės gatvėse jau daugiau nei savaitę – aukščiausias terorizmo pavojus.

100 tūkst. gyventojų rajonas – visiškai netoliese Briuselio centro. Tačiau Molenbeką ir Briuselį dar XIX amžiuje skyrė žymiai daugiau nei kanalas, pasakoja 15 metų čia gyvenantis flamandas architektas.

Jei Briuselio pusėje kanalo krantinė papuošta art deko turėklais, Molenbeke – inžinerija žymiai paprastesnė, darbininkų rajonas prabangos sau leisti negalėjo. Valonijos pramonės klestėjimo laikais čia traukė darbo ieškantys belgai, bet pokariu Valonijos pramonė žlugo ir Belgijos atstatymo ir plėtroms darbams, pavyzdžiui metro tiesimui, prireikė pigesnių darbo rankų.

Šiandien Molenbekas – daugiausia marokiečių ar jų kilmės Belgijos piliečių gyvenamas rajonas. Kol Briuselis 10 val. ryto dar vis dūsta nuo į darbą vykstančių žmonių kamščių, Molenbeke, kur 30 proc. gyventojų nedirba – ramybė.

Luktelėjus dar valandą, gausite viską, ko reikia kokybiškam gyvenimui – apsikirpti, pasveikti, apsirengti ir paruošti pietus. Tik su pirkiniais apie vidurdienį čia daugiausia moterys, vyrų gyvenime skubos atrodo mažiau. Pagrindinėje Molenbeko aikštėje, šalia Švento Jono krikštytojo bažnyčios, sėdinėjančių moterų taip pat nematyti. Bet ir Molenbeko vyrus parodyti gana nelengva. Reakcija į kameras čia gana priešiška ir tai ne tik todėl, kad tokių grupelių su kameromis  po sprogdinimų Paryžiuje čia kasdien dešimtys.

„Su kaimynais ne kartą organizavome vakarėlius. Daug kartų girdėjau komentarus – negalite manęs filmuoti, nes neklausėte mano leidimo. Atsakydavau, kad tai vieša vieta, Belgijos įstatymai viešoje vietoje man leidžia filmuoti bet ką jei tik neslepiu, kad filmuoju“, – pasakoja Molenbeke gyvenantis mėgėjas fotografas Koenas Kobbaertas.

Kad Belgijos įstatymų galiojimas čia traktuojamas žymiai laisviau nei kitose Briuselio vietose, pripažįsta ir architektas, rodantis savo kaimyno dailininko darbą ant sienos. Menininkas kūręs keletą dienų, be jokių leidimų, ir niekam nekilę nė minties paprieštarauti.

Kitur Briuselyje policija būtų neišvengiamai prisistačiusi, sako architektas. Bet policija duoda laisvę ne tik menininkams, bet ir kriminaliniams nusikaltimams. Koenas pasakoja apie keturis kartus į jo namus įsilaužusius paauglius, kaimynystėje pardavinėjusius narkotikus, bet policija bejėgė.

„Policininkų niekad nematai gatvėse. Matai tik automobiliuose. Nėra artumo su žmonėmis. Jie galėtų išlipti iš automobilių ir pradėti vaikščioti gatvėmis, tačiau bijo. Kai pas mane įsilaužė, su policijos automobiliu kokias dešimt minučių po rajoną važinėjomės ieškodami nusikaltėlių. Per tą laiką policijos automobilį du kartus apmėtė akmenimis. Ar tai normalu? Jie man atsakė, jog jau yra visiškai prie to pripratę“, – pasakoja Molenbeko gyventojas Koenas Kobbaertas.

Nesugebant užtikrinti Belgijos įstatymų, ima veikti bendruomeninės taisyklės. „Gatvių kampuose po penktos vakaro pasirodo vyrai – dėdės, tėvai, jie viską mato ir girdi. Bet prieš pusmetį pamačiau, kad tie vyrai dingo, o jų vietose atsirado jų sūnūs ar sūnėnai, nežinau kaip jie susiję, sėdintys paplūdimio kėdėse, laukiantys, kol pasirodys klientai, norintys nusipirkti žolės. Galvojau, kodėl dingo suaugę, negi vaikai juos išvijo? Bet tada suprantau, kad viskas atvirkščiai – suaugusieji nenori matyti, kad jų vaikai suka klaidingais keliais. Toje kultūroje blogiausias dalykas – gėda“, – sako K. Kobbaertas.

Dėl šios priežasties, sako K. Kobbaertas, jie stengia bet kaip išvengti tokių žinių. „Po įsilaužimų pas mane, kai policija nieko negalėjo padaryti, tiesiog pranešiau didžiausiai gandų skleidėjai Molenbeke, kad pas mane vis laužiasi. Pasakiau, kas tokie laužiasi. Ji apsimetė jų nepažįstanti, bet po kelių savaičių narkotikų pardavinėjimas baigėsi. Manau, kad šeimoje pasklido gandas, kad vaikai pardavinėjo ne tik narkotikus, nes narkotikų pardavinėjimas laikomas gana nežalingu dalyku – tai pajamos šeimai. Tai, kad jie laužėsi į kaimyninius namus, tikrai blogai“, – pasakoja K. Kobbaertas.

Kad Belgijos vyriausybė nekontroliuoja Molenbeko praeitą savaitę pareiškė ir Belgijos vidaus reikalų ministras. Buvęs rajono gyventojas, antropologas Tioinas Viotenas žurnalui „Politico“ pasakoja, kad prieš kelis metus šioje, Chausse de Gand gatvėje, buvo priverstos užsidaryti visos žydų parduotuvės po nuolatinių musulmonų jaunuolių puldinėjimų.

Vienintelė rajono krikščionių bažnyčia, statyta krikščionybei jokios meilės nejautusio ateisto architekto, ir iš išorės neatrodo labai gerbiama, nors archytektas juokauja, kad būtent dėl bažnyčios bokšto į Molenbeką keliasi gyventi naujai į Briuselį atvykę musulmonai, nes sumaišo jos bokštą su minaretu. Minaretų Molenbeke nėra, bet mečečių – net keliasdešimt, tik atpažinti jas nevietiniam – ne taip lengva.

Bandant prisėsti merginų pasiūlytoje kavinėje, jos šeimininkas nenori, kad filmuotume klientus, o ant gatvės kampų esančios arbatinės – vien tik vyrams. Teisės studenčių nuomonė, ar problema, kad Briuselio rajone yra vietų, kur negalima eiti moterims, išsiskiria.

Bet šauniausia vieta Molenbeke atsisėsti ir kalbėtis – socialinė valgykla, kur virtuvės amatus praktikuojasi profesinių mokyklų studentai. Čia niekam netrukdo kamera, o vienas kitam netrukdo kalbėtis ir susikalbėti. Nedažnas reiškinys tiek Molenbeke, tiek ir jo išsigandusioje Europos Sąjungoje.