Mosuoja kardais, nors nieko nepuola

Sunaikinti "Islamo valstybę" (IS) jie nori, tačiau rizikuoti karių gyvybe ir siųsti juos į frontą – ne. Pasaulio galingųjų valstybių lyderiai kol kas tik šneka, bet realių veiksmų, išskyrus iš lėktuvų laidomas bombas, nesiima.

Skirtingos pozicijos

Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as IS paskelbė karą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad jis griežtai nubaus džihadistus, kurie surengė teroro aktą lėktuve virš Egipto Sinajaus pusiasalio. Jungtinių Valstijų vadovas Barackas Obama taip pat pažadėjo "sunaikinti barbarų teroristų organizaciją".

Regis, didžiųjų pasaulio valstybių vadovai, nepaisant jų nesutarimų kitais klausimais, sutinka, kad kalifatas – tai piktžolė, kurią reikia išrauti su šaknimis. Tik kaip tą padaryti?

Viena vertus, būtų galima organizuoti plačią tarptautinę koaliciją, panašią į tą, kuri iš Kuveito išstūmė buvusio Irako lyderio Saddamo Husseino karius. Bet tuomet vis dėlto reikėtų siųsti sausumos pajėgas į Siriją, kaip tą darė amerikiečiai 1991 m. O to bent jau kol kas niekas nenori daryti.

Galima kovoti kitų rankomis – toks antras pasirinkimas. Tik kieno? Vakarų šalys laikosi nuostatos, kad palaikyti reikėtų vadinamuosius nuosaikiuosius sukilėlius, kurie kaunasi tiek su islamistais, tiek Damasko režimu. Rusija laikosi kitokios pozicijos. Kremliaus teigimu, remti reikia Sirijos vyriausybės pajėgas, mat šios, be kurdų Irake ir Sirijoje, realiai yra vienintelė pajėgi karinė jėga ant žemės, galinti mesti iššūkį kalifatui.

Bendradarbiavimas įmanomas?

Yra ir kitų problemų. Viena iš jų – Vakarų nepasitikėjimas Rusija. Šiuo atveju Vakarų galingosios valstybės veikiausiai nebūtų linkusios veikti išvien su Rusijos kariuomene.

Kita vertus, tam tikrų bendradarbiavimo ženklų vis dėlto yra. Prancūzijos naikintuvai surengė antskrydžius islamistų faktinėje sostinėje Rakoje, gaudami žvalgybinę informaciją iš JAV. Tuo tarpu V.Putinas pareiškė, kad davė įsakymą šalies generolams glaudžiai bendradarbiauti su Prancūzijos kolegomis. Dėl antskrydžių Maskva susitarė net su Vašingtonu – didžiausiu Rusijos oponentu. Tokiu būdu siekiama išvengti galimų naikintuvų susidūrimų virš Sirijos.

Nepaisant šių įvykių, kalbų kol kas tebėra daugiau nei nuveiktų darbų.

Štai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas, šalies parlamente kalbėdamas apie planus prisidėti prie oro kampanijos prieš džihadistus, akcentavo pirmiausia savo šalies vaidmenį, tačiau apie bendrą koalicinį darbą su kitomis operacijoje prieš IS dalyvaujančiomis galingosiomis valstybėmis nekalbėjo.

Jordanijos karalius Abdula II, kurio šalis – viena iš Amerikos suburtos koalicijos kovai prieš kalifatą narių, pastebėjo, kad kova su IS – visų musulmonų bendras reikalas, tačiau taip pat nešnekėjo apie galimybę suburti kokią nors, kad ir musulmoniškų valstybių, koaliciją prieš džihadistus.

Galiausiai ir Jungtinės Valstijos akcentavo, kad dabartinė koalicija jas tenkina ir nėra reikalo į ją įtraukti dar ką nors. Čia, žinoma, kalbama apie V.Putiną.

Reikia sausumos pajėgų

Be antžeminių pajėgų kalifatas vargiai gali būti nugalėtas. Pasak ekspertų, bombos, šiuo metu laidomos iš lėktuvų, nieko reikšmingo nepadarys.

Tokios nuomonės laikosi ne tik nepriklausomi analitikai, bet ir kai kurie B.Obamos patarėjai.

Peteris Mansooras, į atsargą pasitraukęs Jungtinių Valstijų kariuomenės pulkininkas, buvęs generolo Davido Petraeuso štabo Irake vykdomasis pareigūnas, pažymėjo: "Nepilotuojami orlaiviai, oro smūgiai – tai ginklai, naudojami kare, tačiau jie tikrai nėra ir negali būti strategija. Akivaizdu, kad jeigu siekiama ką nors reikšmingo padaryti, būtinos stiprios sausumos pajėgos."

Su tuo sutiko Davidas E.Johnsonas, taip pat buvęs Amerikos armijos pulkininkas: "Stiprios sausumos pajėgos – fundamentali sąlyga. Bet naivu tikėtis, kad darbą, kurį tos pajėgos turėtų atlikti, gali padaryti dabar Sirijoje konfliktuojančios pusės."

"Prezidentas tvirtina, kad nori sunaikinti IS, tačiau to juk nepadarysi papildomais antskrydžiais", – taip pat pastebėjo buvęs JAV ambasadorius Irake Jamesas Jeffrey.

Galiausiai Buckas Sextonas, buvęs Centrinės Žvalgybos Valdybos kovos su terorizmu ekspertas, pridūrė: "Jeigu planuojama sunaikinti kalifatą, šios kovos priešakyje turi būti JAV elitiniai kariuomenės daliniai."

Kas, už ką ir prieš ką?

Kas šiuo metu kovoja su džihadistais ant žemės?

Rimčiausia jėga – tai kurdų tiek Sirijoje, tiek Irake sukarintos grupuotės. Taip pat tai Sirijos vyriausybės pajėgos, kurias iš oro palaiko Rusija. Trečioji jėga – įvairios grupuotės Sirijoje, Vakaruose vadinamos nuosaikiąja opozicija, nors tarp jų yra nemažai radikalių organizacijų, pavyzdžiui, "Al-Nusra", kurią tos pačios Vakarų valstybės laiko teroristine. Ketvirta – konflikte dar dalyvauja Irano kariuomenė ir šiitiškos valstybės remiamos šiitų sukarintos grupės bei Irako saugumo pajėgos.

2001 m. Afganistane verčiant Talibano režimą dalyvavo vadinamasis Šiaurės Aljansas – įvairių opozicinių Talibanui karinių jėgų sąjunga. Tačiau Šiaurės Aljansą sudarė gana patyrusios karinės pajėgos, suvaidinusios reikšmingą vaidmenį triuškinant SSRS pajėgas Afganistane XX a. aštuntajame dešimtmetyje.

Be to, ir Jungtinių Valstijų įsipareigojimas nuversti Talibaną buvo reikšmingas. Vien šturmuojant Kandaharo miestą dalyvavo per tūkstantį amerikiečių jūrų pėstininkų.

Net ir turėdamas tokias pajėgas, Talibanas sugebėjo išlaikyti įtaką ne tik pietinėje Afganistano dalyje, bet ir Afganistano ir Pakistano pasienio regionuose. Persilaužymas pasiektas tik tada, kai JAV dislokavo apie 100 tūkst. karių toje šalyje.