Australijoje išgelbėti tik penki iš daugiau nei 150 į krantą išmestų delfinų

Išgelbėtosios grindos, kurių ilgis siekia iki penkių su puse metrų, perkeltos į gilesnius vandenis, tačiau valstybinės Parkų ir laukinių gyvūnų apsaugos tarnybos kontrolierius Jeremy Chickas (Džeremis Čikas) šeštadienį įspėjo, kad delfinai po tokių įvykių dažnai vėl grįžta į sausumą.

Kontrolierius paprašė žmonių į pietus nuo Perto miesto esančioje Hamleno įlankoje dairytis į krantą išmestų delfinų.

Šešta grinda praėjusią naktį buvo išleista sekliuose vandenyse, tačiau vėl išplaukė į krantą ir jai teko atlikti eutanaziją.

Tarnybos pranešė, kad šeštadienį toliau iš oro ir jūros žvalgys aplinkinius paplūdimius. Gelbėjimo darbus iki šiol sunkino nugaišusių delfinų lavonai, uolingas reljefas ir audringa jūra.

Gaišenos buvo išgabentos iš paplūdimio. Tarnybos paėmė DNR mėginių ir bandys išsiaiškinti, kodėl delfinai išplaukia į seklumą.

Hamleno paplūdimys, pavadintas maždaug 1801 metais pro vietovę praplaukusio prancūzų tyrinėtojo Jacques'o Felixo Emmanuelio Hamelino (Žako Felikso Emanuelio Hamleno) vardu, pastaruoju metu buvo uždarytas dėl ryklių pavojaus.

2009 metais Hamleno įlankos paplūdimyje žuvo daugiau kaip 80 banginių ir delfinų.

Trumpapelekės grindos gyvena atogrąžų ir paatogrąžių vandenyse, dažnai plaukioja dideliais būriais. Atvejų, kai šie gyvūnai masiškai įstringa paplūdimiuose ar seklumose, pasitaiko neretai.

Tokių incidentų priežastys vis dar nėra žinomos.

Tačiau yra daugybė teorijų šiaip reiškiniui paaiškinti. Manoma, kad tai gali būti susiję pakrantės linijos forma, delfinai gali reaguoti į kitų delfinų siunčiamus nelaimės signalus arba grupės delfinų tiesiog seka paskui lyderį į krantą.

Didžiausias skaičius ant seklumose užplaukusių grindų buvo užregistruotas 1996 metais Dansbore, kai ant kranto užplaukė 320 ilgapelekių grindų, iš kurių 300 išgyveno.