Aukso link vedė ir bemiegės naktys

Lietuvos futbolo sezonas dar nesibaigė, tačiau atostogas pradėjusios Kauno komandos jau galvoja apie 2015-uosius. "Stumbro" futbolininkai po ilgos pertraukos iškovojo 1-osios lygos aukso medalius, "Spyrio" ekipa finišavo ketvirta, bet pasiekė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės turnyro pusfinalį. F.B.K. "Kaunas" laimėjo 2-osios lygos Pietų zonos pirmenybes ir sieks vietos 1-ojoje lygoje.

"Stumbras" ir "Spyris" pateikė paraiškas 2015 m. A lygos licencijoms.

1-osios lygos čempionas "Stumbras" sezoną baigė galingu finišu. Kauniečiai aukso medalius pelnė tik po paskutinio turo dvikovos, kai 4:1 sutriuškino Kėdainių "Nevėžį" ir, surinkę 64 taškus, trimis aplenkė Vilniaus Mykolo Romerio universiteto (MRU) ir Utenos "Utenio" vienuolikes.

– Treneri, kas lėmė jūsų komandos pergalę 1-ojoje lygoje? – kaunodiena.lt paklausė "Stumbro" stratego Rolando Čepkausko.

– Visas sezonas buvo neblogas, tačiau galutinius akcentus sudėliojo geras finišas. Sezonui baigiantis stabilizavosi sudėtis, žaidimas. Tai atitinkamai atsiliepė ir rezultatams. Be abejo, galutinės pergalės nebūtume pasiekę be klubo rėmėjų ir vadovų bei buvusio trenerio Gerchardo Kvedaro pagalbos. Pirmiausia už auksą turime padėkoti būtent jiems.

– Ekipos vairą perėmėte sezonui įpusėjus. Ar lengvai įsivažiavote?

– Lengva tikrai nebuvo. Tada komanda su varžovais dalijosi antrą trečią vietas. Rungtynes su lygos autsaideriais laimėjome 7:0, bet tai buvo vienkartinis emocinis pakilimas, koks būna pasikeitus treneriui. Vėliau apmaudžiai išleidome iš rankų pergalę per mačą su Jonavos "Lietava", Vilniaus "Žalgiriečiu", žaidimu nusileidome "Spyriui", "Uteniui". Tai slėgė. Buvo ir bemiegių naktų, ir streso, bet viskas baigėsi laimingai. Įdomu, kad tuo metu pirmavo "Spyris", greta buvo Kazlų Rūdos "Šilas", "Nevėžis", bet šie klubai pamažu smuko žemyn. O Vilniaus MRU ir "Utenis" buvo gerokai žemiau, bet jau tuo metu matėme, kad šios komandos kryptingai dirba, stiprėja ir gali kilti aukštyn. Taip ir įvyko.

– Ar jums buvo iškelta užduotis būtinai laimėti auksą?

– Sakyčiau, kad tuo metu kaip tik buvo momentinis nuosmukis, todėl tokio reikalavimo niekas nekėlė. Žinoma, visi klube troško pergalių, todėl į aikštę eidavome žūtbūt laimėti kiekvienas rungtynes. Tuo metu ekipą paliko keturi pagrindinės sudėties žaidėjai: vieni išvyko studijuoti į Jungtines Amerikos Valstijas, kiti rungtyniauti į Italiją ar į mūsų šalies A lygą. Atėjo keli naujokai, vienas jų – iš Rusijos. Teko iš naujo perrikiuoti sudėtį.

– Lietuvos taurės turnyre pasirodėte nesėkmingai – iškritote viename pradinių etapų, nors šiemet net du 1-osios lygos klubai jau pasiekė pusfinalį. Kodėl šios varžybos jums baigėsi taip anksti?

– Jau antrame etape susidūrėme su MRU komanda. Tuo metu tvarkaraštis buvo labai intensyvus – gal devynerios rungtynės per 23 dienas. Ir laukė dar vienerios. Nusprendėme, kad taurės turnyre pataupysime pagrindinius žaidėjus, leidome pasireikšti atsarginiams. Nesakau, kad iš anksto ėjome pralaimėti, bet maksimaliai stiprūs taip pat nebuvome.

– Per sezoną "Stumbras" neišvengė nemalonių incidentų. Dėl vieno jų – konflikto su arbitru – buvo diskvalifikuotas Artūras Rimkevičius. Taip pat pasigirdo skundų, kad teisėjai jaučia psichologinį spaudimą dirbdami per "Stumbro" rungtynes Kaune. Ką jūs į tai?

– Aš jokio spaudimo ar teisėjų palankumo mūsų komandai nepastebėjau. Atvirkščiai, per rungtynes su "Lietava" varžovai ne kartą šiurkščiai stabdė A.Rimkevičių, bet teisėjo švilpukas tylėjo. Galiausiai žaidėjas neišlaikė ir užsipuolė arbitrus. Nenorėčiau kalbėti apie kolegas, tačiau iš šalies pasižiūriu, kaip emocingai į teisėjų sprendimus reaguoja kai kurių komandų treneriai, kokį spaudimą jie daro. Vadovaujamasi principu: jei teisėjas suklydo jų naudai – tuomet viskas gerai, jei švilpukas palankus varžovams – tada labai blogai. Mūsų komandoje to tikrai nebuvo. O rėkauti, kad teisėjai yra nupirkti ar ne, nėra prasmės. Apskritai ar yra prasmė 1-ojoje lygoje, kurioje žaidžia pusiau mėgėjai, ką nors papirkinėti? Juk mes nei kovojame dėl didelių piniginių prizų, nei dėl kelialapių į Europos taurės turnyrus. Visos tos kalbos – tik emocijos.

– "Stumbras" namų rungtynes žaisdavo Nacionalinės futbolo akademijos bazėje. Kiek pranašumo jums suteikdavo sintetinė danga ir mažesnė nei įprastai aikštė?

– Žaisti Kaune būdavo net sunkiau. Mūsų žaidimo stiliui palankesnės didelės aikštės. Su stipriais priešininkais laikydavomės atsargesnės taktikos: susitelkdavome gynybai ir rengdavome greitas kontratakas. Tokiam žaidimui reikia erdvės. Mažesnėje aikštėje dažniau pasirinkdavome pozicinį žaidimą, kuris jaunimui sekėsi sunkiau.

– A.Rimkevičius prieš kelerius metus buvo geriausias A lygos žaidėjas, tapo ir rezultatyviausiu 1-osios lygos snaiperiu. Ar jis buvo "Stumbro" lyderis?

– Mano filosofija – maksimaliai realizuoti kiekvieno žaidėjo stipriąsias savybes. Turėdami tokį puolėją, savo taktiką ir grindėme jo gebėjimais. Statistika ir rezultatai rodo, kad tai pasiteisino. Galbūt jam skirdavome mažiau gynybos užduočių, bet Artūras savo darbą padarydavo – nulemdavo rezultatą. Buvo ir daugiau žaidėjų, kurie cementavo komandą.

– Kelias rungtynes jūsų ekipai atstovavo ir buvęs Lietuvos rinktinės saugas Darius Maciulevičius. Ar pajutote šio veterano pagalbą?

– Man Macola – geriausias Lietuvos žaidėjas. Visų laikų. Jis nėra bėgikas, kovotojas ar panašiai. Jis – kūrėjas. Aikštėje mąsto nestandartiškai, greitai. Žinoma, jis – nebe jaunuolis, bet jo pagalba labai pravertė, juolab lemiamu sezono etapu. Gaila, kad Darius sužaidė vos porą rungtynių, bet ir to užteko įsitikinti, ką jis dar sugeba. Saugas įmušė tris įvarčius.

– Dirbate su gabiausiais Kauno jaunuoliais – nuo 17-mečių iki 20-mečių. Kodėl anksčiau futbolo talentais garsėjęs Kaunas užleido pozicijas?

– Kad užaugtų jaunas žaidėjas, reikalinga sistema. Talentus reikia auginti palaipsniui. Jie neišdygsta per metus ar dvejus. Reikalingos ir sąlygos, ir kantrybė. Tarkime, kodėl Panevėžyje futbolo perliukai sužėri vienas po kito? Todėl, kad ten veikusi sistema nebuvo išdraskyta. Gabiausi futbolo mokyklos auklėtiniai įsiliedavo į "Ekrano" meistrų ekipą, ten subręsdavo ir pasiekdavo aukštą meistriškumo lygį. Kaune daug metų dominavo FBK "Kaunas", bet šis klubas ėmė remtis ne savo auklėtiniais, o legionieriais arba kitų Lietuvos regionų futbolininkais, nors gabių žaidėjų kauniečių netrūko. Man, kaip futbolo mokyklos treneriui, buvo skaudu, kad vyksta toks saviškių genocidas, kad imdavo ne vietinius žaidėjus. Matyt, buvo priežasčių...

– Ar matote išeičių, kaip Kaunui sugrįžti į pirmaujančias pozicijas?

– Reikia pajėgaus klubo. Galbūt keli dabar veikiantys galėtų suvienyti jėgas, nes augti po vieną – labai sudėtinga. Dar prisimenu laikus, kai mūsų miestui atstovavo net šešios ekipos. Kaunas buvo futbolo lopšys.

– Ar "Stumbras" ateinantį sezoną pasinaudos iškovotu kelialapiu į aukščiausią šalies futbolo divizioną – A lygą?

– Tai strateginis klausimas ir jis skirtas ne man, o klubo vadovams. Ambicijų ir noro yra. Žaidėjai ir treneriai nori išmėginti jėgas aukštesniu lygiu. Matyt, daug ką lems finansinės klubo galimybės. Jaučiu, kad mūsų žaidėjai dar gali augti, tobulėti, tad kaip komanda dar turime potencialo.

– Kitas dalykas – dabartinės A lygos lygis. Didžiąją čempionato dalį apgailėtinai atrodė Alytaus "Dainava", "Ekraną" ir Gargždų "Bangą" krėtė bankroto drugys.

– Man sunku lyginti, nes rungtyniavau dar SSRS laikais, o vėliau – ir Lietuvos pirmenybėse, tuomečiame "Inkare". Buvo visai kita epocha, galimybės, sąlygos. Prieš šį sezoną "Stumbras" žaidė su Marijampolės "Sūduva" ir laimėjo 4:1. Tai tebuvo repeticija, todėl negalima daryti galutinių išvadų apie tikrąjį jėgų santykį. Vėliau susitikome su "Šiauliais", kuriuos taip pat įveikėme. Nepasakyčiau, kad žaidėjų meistriškumas labai skyrėsi, nors A lygos futbolininkai turėtų būti visa galva geresni.

– Jūs dirbote treneriu FBK "Kauno", "Ekrano", "Lietavos" klubuose, dabar – "Stumbre". Ar Lietuvoje dėkinga ši profesija?

– Priklauso nuo to, su kuo lyginsime. Užsienyje treneris, metus padirbęs aukštu lygiu, paskui gali kokius trejus ilsėtis. Lietuvoje tokios finansinės sąlygos neįsivaizduojamos. Kita vertus, trenerio dalia visur vienoda: pralaimėjai kelias rungtynes iš eilės ir – laisvas. Daug kas priklauso nuo klubo savininkų, jų požiūrio, ilgalaikės strategijos. Mūsų darbas – ekstremalus. Pagal streso lygį trenerio profesija – viena pavojingiausių. Nuolat maksimalūs psichologiniai krūviai. Rezultatas – infarktai, insultai. Visi treneriai žino, ką reiškia bemiegės naktis. Atrodo, pažadi sau, kad būsi ramus, bet, žiūrėk, prabundi naktį ir imi svarstyti, kaip išrikiuoti žaidėjus, kokią taktiką pasirinkti. Man naktimis susidėlioja geriausios mintys, niekas neblaško buitiniais rūpesčiais, galima ramiai viską apmąstyti. Šis darbas reikalauja daug sveikatos, bet jis – lyg narkotikas. Pavargai, pailsėjai kelias dienas ir vėl norisi grįžti.