Kibirkštis, žiebianti futbolo ugnį | kl.lt

Kibirkštis, žiebianti futbolo ugnį

Jauniausia vyriausioji trenerė – taip Ievą apibūdino čempionatą Lietuvoje surengusios Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) atstovai.

Kanados lietuvei galimybė vadovauti Lietuvos nacionalinei rinktinei tokio masto merginų futbolo turnyre – didžiulis išbandymas. Ir atsakomybė. To ji nė neslepia.

"Man tai – didžiausias gyvenimo sportinis iššūkis. Esu jauna, tad labai pasisekė, kad jau sulaukiau tokios galimybės", – "Kauno dienai" kalbėjo I.M.Kibirkšis.

Jau po dienos jos auklėtinės žengė ant Alytaus stadiono vejos ir net 0:9 pralaimėjo vienai Europos čempionato favoričių – Nyderlandų vienuolikei.

"Prieš varžybas daug kalbėjomės apie psichologiją, tačiau sunku pasiruošti būtent tokiai situacijai, – pripažino jaunoji trenerė. – Vis dėlto nuostabu, kad žiūrovai palaikė mus nepaisydami rezultato. Tai stipri motyvacija, todėl manau, kad kitas rungtynes žaisime geriau."

Šiandien lietuvės stengsis reabilituotis per dvikovą Šiauliuose su Suomijos futbolininkėmis.

– Jūsų gimtoji kalba – anglų, bet vardas ir pavardė – lietuviški? Ar Kanadoje dėl to nekyla nesusipratimų? – pradėjome pokalbį su I.M.Kibirkštis.

– Daugelis žmonių mano, kad esu iš Graikijos. Įdomu (juokiasi – aut. past.). Mokykloje, kai sakydavo vardus ir pavardes, kas dalyvauja pamokoje, iškart žinodavau, kad atėjo mano eilė, nes mokytojai pradėdavo mikčioti. Nebuvo lengva su tokia pavarde, bet kai manęs paklausia, ką tai reiškia, atsakau "spark" (iš anglų k. kibirkštis – aut. past.). Tuomet išgirstu: "O, jėga!"

– Kaip bendraujate su Lietuvos rinktinės žaidėjomis?

– Iš pradžių stengiausi šnekėti lietuviškai, bet vis tiek išeidavo tokia anglų ir lietuvių kalbų mišrainė, kad galiausiai pasirinkau vieną kalbą (juokiasi – aut. past.). O ir pačios mergaitės pageidavo, kad su jomis bendraučiau angliškai ir jos galėtų geriau pramokti kalbos. Laisvai kalbu ir prancūziškai, nes Kanadoje mokiausi prancūzakalbėje mokykloje.

– Ar dirbdama Lietuvoje jaučiatės taip, lyg būtumėte antruosiuose namuose?

– Lietuva man labai artima ir ne vien dėl mūsų šeimos praeities. Vilniuje ir Panevėžyje iki šiol gyvena mano giminės iš mamos pusės. Tad dabar turiu progą tiesiogiai pažinti savo šaknis. Tai – didelė dovana.

– Papasakokite plačiau apie savo šeimos istoriją ir ryšį su Lietuva.

– Gimiau Kanadoje, augau lietuviškoje šeimoje. Mano mama – iš Lietuvos, tėčio tėtis – taip pat iš Lietuvos. Prieš Kalėdas visada švęsdavome Kūčias, kaip visi lietuviai – ir Velykas. Sekmadieniais eidavome į bažnyčią. Šeštadieniais ne žiūrėdavome filmukus, o lankėme lietuvišką mokyklą. Didžiuojuosi, kad esu lietuvių kilmės. Žinau, kad mano protėviai dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės (pašnekovės senelis Justinas Kibirkštis buvo vienas pirmųjų karininkų savanorių Lietuvos kariuomenėje, vėliau tapo Generalinio štabo pulkininku – aut. past.). Mano senelį iš mamos pusės ištrėmė į Sibirą vienuolikai metų, jam teko daug išgyventi. Kitas senelis iš tėvo pusės emigravo iš Lietuvos prieš okupaciją. Jis ilgai buvo toli nuo tėvynės, bet išsaugojo patriotiškumą. Man visuomet būdavo smagu grįžti į Lietuvą, susitikti su giminėmis. Pasididžiavimo jausmas tarsi įgimtas. Tėvai stengėsi, kad tas ryšys išliktų. Todėl malonu buvo čia sugrįžti ilgesniam laikui.

– Augdama Kanadoje vilkėjote Lietuvos rinktinių marškinėliais. Kaip atsidūrėte nacionalinėje komandoje?

– Į futbolą atėjau penkerių. Kaip įprasta Kanadoje – atvedė tėvai. Kad galiu tapti futbolininke, pradėjau tikėti paauglystėje. Tačiau į Kanados merginų rinktines prasibrauti buvo labai sudėtinga. Kilo idėja apie Lietuvą, prasitariau apie tai tėvams. Tėtis išsiuntė elektroninį laišką į Lietuvos futbolo federaciją. Po kelerių mėnesių gavau šansą.

Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, sutikau žmonių, tvirtinusių, kad čia futbolas – toks ir anoks, merginos nemoka žaisti. Pasakiau, kad tai neteisinga. Vos pradėjusi dirbti ėmiau keisti požiūrį.

– Ar prisimenate debiutą Lietuvos rinktinėse?

– Tai buvo nuostabiausias dalykas. Šveicarijoje žaidėme su jų jaunių rinktine. Mane nustebino atvykę seneliai. Per apšilimą girdžiu: "Ieva!" Tai buvo nepakartojama. Kai pradėjo groti Lietuvos himną, susigraudinau ir taip didžiavausi… Niekada nemaniau, kad gausiu tokią galimybę. Buvau labai dėkinga. Matyti savo senelius tribūnose buvo nuostabu, pasididžiavimo jausmas buvo labai didelis, jaučiau įgyvendinusi svajonę, sugrįžusi prie savo šaknų. Po himno net buvo sunku žaisti iš susijaudinimo. Per praeitas Kalėdas su seneliu prisiminėme tai. Tik po daugelio metų sužinojau, kad jis per Lietuvos himną žiūrėdamas į mane aikštėje taip pat apsiašarojo. Mano senelis tikrai kietas, todėl pamatyti ašarojantį – labai retas atvejis. Kai prisimenu tą epizodą, visuomet susijaudinu. Tai viena laimingiausių akimirkų mano gyvenime.

– Kaip pasirinkote trenerės kelią?

– Įgijau sporto psichologijos magistro laispnį, todėl mano planas B visuomet buvo treniravimas. Pradėjau dirbti prieš dešimt metų su mažais vaikais. Atėjo metas, kai supratau, kad toliau žaisti tiesiog nepavyks, todėl susitelkiau trenerės darbui. Pažaisdavau, bet kai būdavo laisva diena, eidavau treniruoti. Universitete baigiau magistro studijas, taip pat gavau trenerio licenciją. Kartą, kai jau nebežaidžiau rinktinėse, kilo mintis, kad galiu padėti Lietuvos futbolui žengti į priekį kaip trenerė.

– Kaip sekėsi pradėti darbą su merginų rinktine? Kokiu požiūriu vadovavotės?

– Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, sutikau žmonių, tvirtinusių, kad čia futbolas – toks ir anoks, merginos nemoka žaisti ir t.t. Pasakiau, kad tai neteisinga. Vos pradėjusi dirbti ėmiau keisti požiūrį. Propaguoju pozityvų vadovavimą su geromis emocijomis. Kai žaidėjoms smagu, jos geriau išmoksta. Iš pradžių merginos tarsi bijojo juoktis, nes nežinojo, ar tai toleruojama, bet netrukus priprato. Po kurio laiko žmonės, kurie buvo skeptiškai nusiteikę, jau sakė: "Oho, jos tikrai geros!" Mūsų trenerių štabas labai pozityvus ir manau, kad tai persiduoda žaidėjoms. Kai mes juokiamės – jos taip pat, kai mes keliame iššūkius vieni kitiems – jos daro taip pat.

– Kokių ritualų turite rinktinėje?

– Visuomet, pradėdamos stovyklą, per susitikimą sakome žaidėjų vardus ir plojame. Taip pat ir su starto sudėtimis prieš rungtynes – plojame, šaukiame tarsi išprotėjusios ir tuomet išeiname į aikštę. Šį dalyką pasiskolinome iš ledo ritulio. Taip pat merginos nusprendė, kad nori būti it liūtės. Tai kaip simbolis. Kartą per kontrolines rungtynes buvome atsilikusios rezultatu 0:3. Jos susibūrė į ratelį, susikabino, pradėjo kalbėti. Teisėjui tai nepatiko. Tada merginos sušuko: "Liūtai!" Netrukus įmušėme įvartį.

– Kokios jūsų svajonės?

– Svajoju vieną dieną treniruoti profesionalų klubą ar akademijos komandą. Antras dalykas, kad mano dabartinės auklėtinės rinktinėje ateityje taptų lyderėmis – ar futbole, ar kitur. O aš noriu būti viena tų damų, kurios, net sulaukusios 65-erių, per treniruotes gainioja kamuolį. Tikiuosi, man nenusibos (juokiasi – aut.past.).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Vyras čia
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių