Susitikimas Vilniuje po 33-ejų metų pertraukos

Į Vilnių vėl atvažiavo Lvovo „Karpaty“ futbolininkai. Praeityje tai visuomet reikšdavo įdomią, atkaklią dvikovą.

Lvovo komanda buvo įkurta 1963 metais ir iš karto įjungta į taip vadinamą TSRS A klasės pirmenybių antrąją grupę, tik tais metais atsiradusią ir aprėpusią visas Tarybų Sąjungos komandas, per silpnas žaisti stipriausiųjų čempionate, kuris tada vadinosi A klasės pirmąja grupe, bet turinčias potencialo kada nors ten patekti.

Tarp 18 komandų buvo ne tik „Karpatai“, bet ir Vilniaus „Žalgiris“, kuris prieš tai užėmė stipriausiųjų varžybose paskutinę 22 vietą ir buvo priverstas atsisveikinti su pajėgiausių TSRS ekipų kompanija.

Pirmą kartą žalgiriečiai žaidė su „Karpatų“ futbolininkais 1963 metų gegužės 7 dieną Vilniuje. Po triuškinančios pergalės prieš kelias dienas Rygoje (5:2 įveikta „Daugava“) vilniečių nuotaika buvo puiki, jie pirmieji įmušė įvartį, laimėjo pirmą kėlinį. Vis dėlto lvoviečiai po pertraukos išlygino rezultatą – 1:1. Kovingos lygiosios.

Įdomus sutapimas – pirmąsias rungtynes savo naujajame, didžiajame „Družbos“ (lietuviškai – „Draugystės“) stadione „Karpatai“ žaidė būtent su Vilniaus „Žalgiriu“ (prieš tai karpatiečiai rungtyniavo mažesniame ASK (Armijos sporto klubo) stadione). Ką tik pastatytas stadionas talpino beveik 50 tūkstančių žiūrovų.

Premjera rugpjūčio 18 dieną atnešė džiaugsmo žalgiriečiams, kurie laimėjo 1:0. Mums šypsojosi Fortūna – likus 5 minutėms iki pabaigos lvoviečiai neįmušė 11 metrų baudinio.

1964 metais iš pradžių žaista Lvove – rugsėjo 30 dieną šeimininkai laimėjo 3:2. Atsakomosios rungtynės Vilniuje įvyko vėlų rudenį, lapkričio 6, kai vilniečiai dar turėjo šiokių tokių galimybių įkopti į A klasės pirmąją grupę (tąsyk kilo 4 komandos).

Reikėjo būtinai laimėti ir po to tikėtis, kad „Karpatai“ nepralaimės Odesoje „Černomorecui“ atidėtų rungtynių, kai „Žalgiris“ jau bus finišavęs. Buvo aišku, kad ketvirtoji vieta, reiškianti kelionę į stipriausiųjų grupę, atiteks arba vilniečiams, arba komandai, kurios pavadinime įrašyta Juodoji jūra.

Rungtynes su „Karpatais“ žiūrėjau per televizorių, nes man buvo tik 7 metai ir dėl šaltoko oro manęs neleido į stadioną. Tai buvo labai įtemptos neišsipildžiusių vilčių rungtynės. Iš pradžių įmušė svečiai, po to gana greitai vilniečiai, o toliau buvo nepaliaujamas žalgiriečių šturmas, daug gerų progų ir – nieko. Lygiosios 1:1.

Dabar reikėjo, kad lvoviečiai bent vieno įvarčio persvara laimėtų Odesoje ir išgelbėtų „Žalgirio“ viltis. Deja, neišgelbėjo - pralaimėjo „Černomorecui“ 0:2. „Žalgiris“ liko penktas, pirmas už durų.

1965 metais Vilniuje ir Lvove laimėjo svečiai. Gegužės 31 dieną „Žalgirio“ stadione „Karpatai“ nugalėjo 2:1, o liepos 24 „Družbos“ arenoje vilniečiai atsilošė 1:0.

1968 metais „Karpatai“ svečiavosi Vilniuje sezono atidarymo rungtynėse, kurios pasibaigė 0:0. Atsakomąsias Lvove karpatiečiai laimėjo 3:1 ir apskritai tame sezone jie žaidė galingai, labai nedaug truko, kad būtų įkopę į stipriausiųjų grupę. Finaliniame turnyre Sočyje jie vos tašku atsiliko nuo nugalėtojo „Uralmašo“.

1969 metais jau „Žalgiris“ vos neįkopė į Aukščiausiąją lygą (šiek tiek pritrūko laimės finaliniame turnyre Simferopolyje), „Karpatams“ tas sezonas atnešė didžiausią šlovę – jie iškovojo TSRS taurę, finale Maskvoje 2:1 įveikę Rostovo ASK.

1970 metais gegužės mėnesį Lvove sužaista 0:0, o spalio 17 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadionas savo šviestuvų šviesoje išvydo dar nematytą svečių sirgalių antplūdį. Tai buvo lvoviečiai, atvažiavę specialiu traukiniu. Jų buvo daug, labai daug, jie užėmė visą Rytų tribūną. Niekada nei prieš tai, nei po to TSRS čempionatuose tiek svečių nebuvo sulaukta.

Suprantama: Lvovo „Karpatai“ buvo pirmoje vietoje ir stengėsi neprisileisti juos persekiojusių Alma Atos „Kairato“ ir Dnepropetrovsko „Dnepro“ ekipų.

Žalgiriečiai buvo dešimti, bet svečiai prisiminė, kad pavasarį būtent „Žalgiris“ išmušė TSRS taurės laimėtojus iš naujo turnyro, įveikdamas juos Vilniuje 1:0.

Buvau stadione. Grožėjausi lvoviečių linksmu, dainingu, draugišku, taikiu sirgimu. „Karpatai“ žaidė geriau, nugalėjo 2:1.

Po rungtynių ėjau tarp linksmų, dainuojančių padedant akordeonui svečių iš Lvovo. Jie neabejojo, kad įkops į Aukščiausią lygą. Taip ir atsitiko.

„Žalgirio“ ir „Karpatų“ keliai išsiskyrė, o susitiko vėl 1978 metais, kai „Žalgiris“ po skaudaus 1971 metų iškritimo iš Pirmosios lygos pagaliau į ją sugrįžo, o „Karpatai“ po septynių sėkmingų sezonų neišsilaikė Aukščiausioje lygoje. Vėl abi komandos buvo Pirmoje lygoje.

Birželio 24 dieną namie „Karpatai“ laimėjo 2:0. Būdamas studentas, po kelių dienų važiavau pro Lvovą į pažintinę praktiką Vengrijoje. Mačiau jau įvykusioms rungtynėms skirtus plakatus, kurių dar nesuskubo užklijuoti naujesniais skelbimais, bet nebuvo galimybės juos nuplėšti ir pasiimti kaip suvenyrą.

Spalio 26 įvyko rungtynės Vilniuje. „Žalgiris“ buvo tuo metu aštuntas, o „Karpatai“ žūtbūtinai kovojo su Minsko „Dinamo“ dėl trečiosios vietos ir teisės patekti į Aukščiausią lygą. Žalgiriečiai, matyt, nutarė atsilyginti už neįgyvendintą 1964 metų savo svajonę. Kovojo kaip pasiutę. Lygiosios 1:1. Galų gale „Karpatams“ pritrūko vieno taško. Jie liko ketvirti. Pirmi už durų.

1979 metais „Karpatai“ pasiekė tai, kas jiems išsprūdo prieš metus: užtikrintai užėmė pirmąją vietą Pirmoje lygoje. „Žalgiris“ du kartus neatsilaikė – birželio mėnesį Lvove pralaimėjo 0:4, o lapkričio viduryje Vilniuje nusileido 2:4. Čia jau nieko nepadarysi, prieš jėgą nepašokinėsi – ar tada prieš „Karpatus“, ar ką tik prieš Angliją.

1981 metais „Žalgiris“ ir „Karpatai“ susitiko paskutinį kartą. Lvoviečiai grįžo iš Aukščiausios lygos. Vilniuje gegužės 2 dieną žalgiriečiai laimėjo 1:0. Lvove rugsėjo 6 sužaista 2:2.

Po metų Lvovo „Karpatų“ kaip atskiro klubo nebeliko. Jį nutarė sujungti su kita Lvovo komanda – ASK, pavadinti jungtinę komandą ASK „Karpatai“.

Nebeliko tradicinių aprangos spalvų – žalios ir baltos, jas pakeitė raudona ir balta.

Su ASK „Karpatais“ žalgiriečiai žaidė mums taip sėkmingame 1982 metų sezone, nugalėjo vienodai 1:0 ir namie, ir Lvove. Vilniuje 11 metrų baudinį įmušė Kęstutis Latoža.

Įdomu, kad vilniečiai, matyt, nežinodami, kad lvoviečių aprangos spalva pasikeitė, mandagiai nutarė jiems palikti kaip svečiams žalią ir baltą spalvas, o patys apsirengė atsargine geltonos ir juodos spalvos apranga. Kai Lvovo futbolininkai įbėgo apsirengę raudonai ir baltai, pirmą kartą šių komandų dvikovoje nebuvo žalios spalvos aprangoje.

Daugiau Vilniaus ir Lvovo komandos nesusitiko, nes vilniečiai sustiprėjo, ilgam pakilo į Aukščiausiąją lygą, o lvoviečiai nusilpo.

Man atrodo simboliška, kad šalia Vilniaus „Žalgirio“ stadiono ir šiandien yra Lvovo gatvė. Būta daug gražių, įdomių rungtynių.

Pirmadienį LFF stadione po ilgos pertraukos įvyks dar vienos. Draugiškos. Labai draugiškos.